Kauno „Žalgirio” ekipoje rungtyniaujantis 24 metų 183 cm ūgio kroatas Marko Popovičius trokšta pasimatuoti Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempiono žiedą
„Noriu padėkoti žmonėms, kurie man padėjo atsidurti Kaune. Stengsiuosi aikštėje įrodyti, kad jie neapsiriko”, – šie M.Popovičiaus žodžiai skirti Kauno klubo vadovams. Prieš šį sezoną dvejų metų sutartį su „Žalgiriu” sudaręs kroatas didžiuojasi galėdamas ginti vieno garsiausių Europos klubų spalvas. Emocijomis trykštančiam gynėjui dar tik 24 metai, tačiau savo kolekcijoje jis jau turi nemažai titulų. Du kartus iškovojo Kroatijos taurę ir tapo šalies vicečempionu, 2004 metais tapo Kroatijos čempionu, po kartą Adrijos lygos pirmosios ir antrosios vietos laimėtoju. Dabar Popu vadinamo kroato mintyse – tik LKL čempionų žiedai: „Padarysiu viską, kad „Žalgiris” susigrąžintų čempionų titulą. Finalo seriją pradėjome pergale, tačiau tai nieko nereiškia. Privalome būti maksimaliai susikaupę per kiekvienas likusias rungtynes, nes vienintelė klaida gali užbraukti tai, ko siekėme visus metus.”
Per visas Kauno sporto halėje vykstančias rungtynes „Žalgirio” gerbėjų E tribūnoje suplazda Kroatijos vėliava. Dažniausiai ją gerbėjai iškelia kroatui metant baudas. M.Popovičių toks gerbėjų elgesys sujaudina, o širdį aikštėje atiduodantis žaidėjas tvirtina, jog Kauno klubas gyvuoja tik gerbėjų dėka.
Laukia ilgas kelias
– Ar pirmoji pergalė LKL finalo serijoje buvo didelis žingsnis siekiant čempionų titulo?
– Ne, mes žengėme tik mažytį žingsnelį galutinės sėkmės link. Turime susikaupti visiems likusiems mačams – tolydžio žengti į priekį ir iškovoti trofėjų. Neturime mąstyti apie nieką kitą, tik apie artimiausias mūsų laukiančias rungtynes. Jei taip mąstysime ir nepasiduosime emocijoms, iškovosime titulą.
– Kas svarbiausia žaidžiant su Vilniaus „Lietuvos rytu”?
– Labai svarbu sėkmingai pradėti rungtynes ir neleisti varžovams pajusti žaidimo skonio, perimti iniciatyvos. Per pirmąsias LKL finalo serijos rungtynes tai padaryti mums pavyko – labai gerai sužaidėme pirmąją mačo dalį, iniciatyva priklausė mums. Galutinis rungtynių rezultatas labai daug pareina nuo DeJuano Collinso ir Marcelo Machado. Jei jiems pavyksta įsilieti į žaidimą, varžovams būna riesta – M.Machado per pirmų finalo serijos rungtynių antrą dalį varžovams pridarė labai daug nemalonumų. Jei jiems gerai talkina kiti žaidėjai – Tanoka Beardas, Paulius Jankūnas ir Jonas Mačiulis, dažniausiai švenčiame pergalę.
– Ar pirmų rungtynių baigtis turės daug įtakos galutiniam rezultatui?
– Psichologiškai – taip. Tačiau tai nieko nereiškia. Kaip jau minėjau, tai tik pirmas žingsnelis galutinės pergalės link. Jei nebūsi susikaupęs ir imsi manyti, kad pusę darbo jau padarei, gali labai skaudžiai nudegti. Finalo serija ilga, tai reiškia, kad mūsų taip pat laukia ilgas kelias.
Nori pamiršti traumas
– Jeigu serijoje pirmautumėte 3:0, kalbėtumėte taip pat?
– Be abejo. Net jei pirmautume 3:0, negalėtų būti nė menkiausios kalbos apie atsipalaidavimą. Kol neturi taurės rankose, pradėti švęsti negalima. Vienintelės rungtynės gali visą seriją apversti aukštyn kojom, todėl nusiraminti negalima nė akimirkai. Tai krepšinis – vienas taiklus metimas gali pakeisti tavo karjeros kelią.
– Praleidote pusfinalio mačą su „Šiaulių” ekipa. Kas buvo nutikę?
– Tai jau praeitis. Negalėjau žaisti per rungtynes su „Šiauliais”, tačiau nieko rimto nebuvo nutikę. Mes esame komanda, kuri dalijasi kamuoliu. Rungtynių rezultatas nuo vieno žaidėjo nepriklauso, todėl kuriam nors iškritus iš rikiuotės atsiranda kitas, galintis jį pakeisti. Aš, M.Popovičius, tikrai nesu svarbiausias „Žalgirio” žaidėjas. Svarbiausia komanda, o ne vienas kuris krepšininkas.
– Tačiau šį sezoną patyrėte ir sunkią traumą. Ar pavyko ją visiškai išsigydyti?
– Dabar jaučiuosi puikiai, o mano sportinė forma nesiskiria nuo tos, kuri buvo iki susižeidžiant. Man ilgai skaudėjo pėdą, tačiau nepaisant to, kad praleidau nemažai laiko ir nežaidžiau beveik 3 mėnesius, mano sportinė forma nenukentėjo, sugrįžęs į aikštę atrodžiau gana neblogai. Bet tai jau praėjęs, nebeturintis reikšmės etapas, ir apie jį kalbėti neverta.
Emocingumas padeda komandai
– Ar sutinkate, kad aikštėje kartais rodote per daug emocijų, o komandai tai ne visada išeina į gera?
– Taip, tačiau toks mano būdas ir savęs pakeisti negaliu. Aš M.Popovičius. Manau, daugelis žinojo, koks esu, dar prieš man atvykstant į Kauną. Esu tik 183 cm ūgio, ne dvimetrinis vyrukas, todėl kartais stengiuosi „užvesti” komandą karštu temperamentu. Aukštaūgiai tai daro dėdami į krepšį, o aš stengiuosi padėti ekipai kitais būdais. Aikštėje atiduodu visą širdį.
– Treneris dėl to nepriekaištauja ir jums gavus techninę pražangą?
– Kai matau, jog rungtynės nevyksta taip, kaip noriu aš, darau viską, kad pakeisčiau jų eigą. Teisėjai – ne šventieji, jie irgi klysta. Kai per visiems įsiminusias rungtynes buvau nubaustas, aistruoliai protestuodami ėmė mėtyti į aikštę įvairius daiktus ir rungtynės buvo nutrauktos. Teisėjai tuomet kai ką praleido pro akis. Žinoma, supykau. Žinoma, buvo ir mano kaltės, tačiau klystame visi. Geriau to neprisiminkime, tai praeitis. Tikiuosi, kad tai nebepasikartos.
– Ar matėte, kaip „Žalgirio” aistruoliai per rungtynes iškelia Kroatijos vėliavą?
– Taip, tai man labai daug reiškia. Didžiuojuosi, kad turime tokių gerbėjų. Aš iš tiesų jiems esu labai dėkingas. Mūsų komandos gerbėjai yra puikūs, jie palaiko mane ne tik tuomet, kai man sekasi, bet ir kai nedemonstruoju gero krepšinio. Aistruoliai komandai reiškia labai daug. Mano nuomone, „Žalgiris” egzistuoja tik dėl jų. Žinau, kad „Žalgiris” išgyveno tikrai sunkų metą, komandą užgriuvo kelios didelės nesėkmės, tačiau gerbėjai nuo ekipos nenusisuko. Jie palaikė „Žalgirį” ir tada, kai jam buvo sunku. Tai dėl jų Kauno klubas yra toks didis – nuo seniausių laikų iki pat dabar.
Apie rinktinę nemąsto
– Kroatijos rinktinė, kaip ir Lietuvos, šiemet dalyvaus Europos čempionate. Apie šias varžybas kartais pagalvojate?
– Dabar mano galvoje tik LKL finalo serija. Noriu šį sezoną baigti pergalingai ir iškovoti dar vieną trofėjų. Vasarą turėsiu du mėnesius poilsio – pirmoji nacionalinės rinktinės stovykla prasidės liepos 20 dieną. Tiek laiko man užtenka. Tikiu, kad su Kroatijos rinktine mes galime pasiekti daug, tačiau dabar apie ją negalvoju. Mano mintys sukasi apie „Žalgirį” ir LKL finalą. Taip, Kroatija yra mano širdyje, tačiau apie nacionalinę komandą tikrai nemąstau. Pagrindinis tikslas dabar – susigrąžinti LKL čempionų titulą.
Apie kitą sezoną galvosiu tik po Europos čempionato. Mano sutartis su „Žalgiriu” galioja dar vieną sezoną, tad aš tikrai grįšiu į Kauną.