Abejingumo akivaizdoje – žygdarbis

Keturmetis Kauno rajono gyventojas Žygimantas M. šį savaitgalį su seneliais į Panevėžį važiavo padėkoti savo gelbėtojai Astai Rokaitei.

Jei ne 28 metų panevėžietė A.Rokaitė, vaiko gyvybė taip ir būtų užgesusi šaltose Baltijos bangose.

Prieš tris savaites, liepos 9 dieną, ryžtinga moteris iš jūros ištraukė nuskendusiu laikytą berniuką ir sugebėjo jį atgaivinti.

Liko kraupus vaizdas

Į pakrantės smėlį atsimušančios nedidelės jūros bangos pirmyn atgal tąso kniūbsčią vaiko kūnelį. Porą metrų nuo kranto vandenyje mirkstantis berniukas be gyvybės žymių atrodo taip, lyg kieno numesta skudurinė lėlė.

Poilsiautojai eina kas sau, pro šalį, ir nuo mėlstančio keturmečio skenduolio suka akis.

Vandenin įsibridęs vyriškis paliečia vaiko kūną, nusipurto ranką, kažką pasako savo draugei ir abu nubrenda purslotu vandeniu.

Vienintelė bandė gaivinti

Toks kraupus vaizdas ilgam įsirėžė į 28 metų panevėžietės Astos Rokaitės ir jos draugo atmintį.

A.Rokaitė vienintelė iš nelaimės vietoje buvusių žmonių griebė vaiką iš vandens ir pabandė gaivinti.

Jausmas, kai po ilgų pastangų rankų pirštai pajuto silpnučius skenduolio širdelės dūžius, A.Rokaitei buvo lyg Dievo dovana.

Moteris tik prieš du mėnesius palaidojo seserį.

Galimybė išplėšti iš mirties nagų vaiką, kad ir svetimą, jaunai moteriai palengvino artimo žmogaus netekties skausmą.

„Aš džiaugiuosi, kad man Dievas leido taip padaryti“, – glausdama savo mažą sūnų Danielių „Panevėžio rytui“ sakė A.Rokaitė.

Parodė plūduriuojantį vaiko lavoną

Tą liepos šeštadienį panevėžiečių pora su 3,5 metų sūnumi ir 10 metų giminaičių berniuku vaikščiojo Palangos pajūryje.

Šeima į kurortą atvažiavo tik savaitgaliui. Iš pradžių jie su vaikais buvo išsitiesę pliaže prie tilto, vėliau vyras sumanė pasivažinėti vandens motociklu, tad moteris su vaikais patraukė kartu iki gelbėjimo stoties, kur buvo vandens transporto nuomos punktas.

Netoli gelbėjimo stoties, ten, kur Rąžės upelis įteka į jūrą, panevėžiečius sustabdė du rusakalbiai vyriškiai ir pasiteiravo, ar šie turi mobilųjį telefoną.

Atsakiusi teigiamai, A.Rokaitė paklausė, kas nutiko? Vyrai mostelėjo ranka į jūrą ir paaiškino, jog ten plūduriuoja vaiko lavonas ir reikia iškviesti gelbėtojus.

Panevėžietis iš karto pasileido bėgti prie vandens. Sūnų palikusi vyresniojo berniuko globai iš paskos nulėkė ir A.Rokaitė. Iš tolo sunku buvo ką nors įžiūrėti vandenyje, nes į akis švietė saulė.

Bėgdama skenduolio link jauna moteris spėjo pamatyti, kaip prie kniūbsančio vandenyje kūnelio pasilenkė vyriškis, artyn pribridęs su moterimi.

Poilsiautojas, matyt, tik pasmalsavo palietęs ranka be gyvybės žymių jau mėlstantį berniuką, atšoko atgal, nusipurtė vandenį, persimetė keliais žodžiais su moterimi ir lyg niekur nieko nubrido tolyn.

Apie vaiko lavoną pasakę rusai irgi nieko nedarė, tik stovėjo ant kranto ir žiūrėjo į bangų mėtomą bejėgį kūną, o panevėžiečiams pribėgus artyn, nuėjo sau.

Vaikas jau buvo pamėlęs

„Atsimenu, kad apėmė siaubas pamačius, jog vaiko niekas netraukia. Vandens toje vietoje tebuvo vos virš kulkšnių, kūnelį bangos malė tik porą metrų nuo kranto.

Neatsimenu tiksliai žodžių, ką pradėjau rėkti, kažką tokio, kodėl niekas vaiko netraukia iš vandens, negelbėja. Jaučiausi lyg transo būsenoje, lyg nerealybėje, bet, matyt, instinktyviai žinojau ką daryti“, – skaudžius įvykius iš naujo prisiminė A.Rokaitė.

Moteris čiupo vaiką iš vandens, atvertė aukštielninką, atlošė galvą ir pradėjo daryti dirbtinį kvėpavimą.

Iki šiol A.Rokaitei nė karto neteko gaivinti jokio žmogaus, ji neturi nei medicininio išsilavinimo, nei specialių žinių. Apie skenduolių gelbėjimą moteris yra girdėjusi tik per medicinos kursus, kai laikė vairavimo egzaminus.

A.Rokaitė matė, kad skenduolis yra panašaus amžiaus kaip jos sūnus. Ištrauktas iš vandens vaikas buvo be jokių gyvybės žymių, kaklu link veiduko jau slinko mėlynės, pamėlusios buvo ir vaiko rankelės bei kojos.

Susijaudinusi moteris vaiko nenešė tolyn į krantą, suprato, jog reikia taupyti kiekvieną minutę, tad skenduolį paguldė ant pirmo smėlio kauburio, jo kojas tebesiekė vanduo.

Prisiminė „Gelbėtojų“ serialą

Prisiminusi, kaip per televiziją matyti gelbėtojai daro dirbtinį kvėpavimą, moteris instinktyviai kartojo jų veiksmus.

„Nežinojau nei kiek kartų reikia krūtinę spausti, nei kokiu ritmu į burną orą pūsti. Bet kažkodėl skaičiavau spūstelėjimus“, – iš naujo jaudindamasi pasakojo panevėžietė.

Pirmą kartą įpūtus oro ir spustelėjus krūtinę, vaikui per nosį išėjo kažkokia masė, panaši lyg į sukramtytus sausainius. Tada moteris prisiminė, kad pučiant į burną orą reikia užspausti nosį.

Pradėjusi daryti dirbtinį kvėpavimą ji nežinojo, ar vaikas jau miręs, ar dar ne. Tačiau A.Rokaitei net minčių nekilo nebandyti skenduolio gaivinti.

„Pagalvojau, jei miręs, tai jau niekuo nebepadėsiu. Bet jeigu yra gyvybės – reikia bandyti. Vis kalbėjau, tikriausiai garsiai šaukiau: „Vaikeli, atsigauk, vaikeli, būk geras, tu tik atsigauk“.

Iš karto plūdo mintys: negalėjau sesės išgelbėti, tai nors šitam vaikui padėsiu, gal pavyks“, – dramatiškiausią momentą prisiminė moteris.

Dabar A.Rokaitei atrodo, kad nuo vaiko ištraukimo iš vandens ir akimirkos, kai silpnai silpnai pajuto suplazdant gyvybę, praėjo tik kelios minutės. O tuo metu laikas tarsi tęsėsi iki begalybės, šaltas mažo berniuko kūnelis ilgai nerodė jokio gyvybės ženklo.

Širdies tvinksnius pajuto ranka

Kai A.Rokaitė eiliniam spūstelėjimui ant vaiko krūtinės uždėjo sukryžiuotas rankas, pirštais pajuto lyg kažką neaiškiai tvinktelint.

Tuoj po atsigaunančios širdelės dūžių sutrūkčiojo skenduolio akių vokai.

Kaip tik tuo metu prie beveik vandenyje klūpančios ir dirbtinį kvėpavimą tebedarančios A.Rokaitės priėjo vyresnio amžiaus moteris su vaiku.

Ji pasakė, kad orą į burną reikia pūsti kas penkis krūtinės paspaudimus, ir pasisiūlė padėti. Dviem tęsti dirbtinį kvėpavimą buvo lengviau, A.Rokaitė masažavo širdį, o atėjusioji pūtė orą į burną.

Vaiko rankelėje sutvinkčiojo aiškus pulsas, iš burnos pasigirdo švokštimas, buvo matyti, kad skenduolis jau pats įkvepia oro. Moterys vaiką patraukė toliau nuo vandens, pavertė ant šono, apklostė rankšluosčiais.

Gelbėtojų numerį gavo tik iš trečio karto

Tuo metu, kol A.Rokaitė mažajam skenduoliui darė dirbtinį kvėpavimą, jos draugas bandė iškviesti medikus.

Pirmas numeris, kuris vyriškiui atėjo į galvą, buvo policijos. Atsiliepę pareigūnai pagalbos prašančiam žmogui davė kitą telefoną, kuriuo reikia skambinti dėl skenduolių.

Juo paskambinęs panevėžietis vėl nesulaukė pagalbos. Buvo padiktuotas dar vienas numeris, kuriuo kažin kokia tarnyba rekomendavo skambinti.

Tik trečiuoju telefono numeriu atsiliepė gelbėtojai ir už kelių minučių prie gaivinamo berniuko visureigiu iš gelbėjimo stoties atvažiavo dvi medikės, vėliau jos iškvietė greitąją pagalbą.

„Kažkoks košmaras. Kol nebuvome su tuo susidūrę, nemanėme, kad taip sudėtinga gauti gelbėjimo tarnybos telefoną. Žmonės streso būsenos juk neatsimena nei numerių, nei kam skambinti.

Vėliau mums gelbėjimo stotyje sakė, kad pagalbos telefonas yra parašytas stende kažkur prie tilto. Bet negi bėgsi porą kilometrų to numerio žiūrėti, kai kiekviena minutė brangi?

Ant persirengimo būdelių priklijuota visokių nesąmonių, alaus reklamų, o juk galėtų milžiniškomis raidėmis būti užrašyti pagalbos numeriai, kad žmonės iš bet kurios pliažo vietos matytų“, – svarstė A.Rokaitė.

Nedavė garantijos, kad gyvens

Praėjus trims savaitėms po įvykio, „Panevėžio rytas“ pasidomėjo, kaip dabar jaučiasi A.Rokaitės išgelbėtas vaikas.

Žygimanto šeima gyvena Kauno rajone, Neveronyse. Telefono ragelį pakėlė pats vaikas.

Išgirdęs, jog norime kalbinti ką nors iš suaugusiųjų, berniukas linksmai šūktelėjo: „Mamyte, čia tave kviečia“.

Lina prisistačiusi jauna moteris nenorėjo, kad spaudoje būtų minima jos šeimos pavardė.

Anot moters, Žygimantas dar sirguliuoja. Prieš tris savaites skendusį, bet atgaivintą vaiką tebekamuoja sloga ir kosulys. Bet moteris džiaugėsi, kad po košmariško įvykio neliko sunkesnių pasekmių.

Tą dieną, kai iš mirties spąstų ištrauktas vaikas gulėjo reanimacijoje, medikai tėvams sakė neturintys jokių gerų naujienų, negalintys nieko spėlioti apie pasekmes, bijantys net garantuoti, ar vaikas išliks gyvas.

Motinai buvo paaiškinta, jog skendusiam vaikui išburkusios smegenys.

Žygimanto mama labai apgailestavo, kad sūnui gyvybę išgelbėjusią moterį susirado tik po geros savaitės. Kol skendęs berniukas gulėjo ligoninėje, tėvai ir seneliai galvojo tik apie vaiko likimą.

Gelbėtojos pavardę ir jos gyvenamąją vietą Kauno rajono gyventojai sužinojo iš Palangos gelbėjimo stoties budėtojų.

Padėkos žodžius A.Rokaitei Žygimanto M. artimieji pirmiausia ištarė telefonu.

„Pirmiausia paskambino berniuko močiutė. Ji labai dėkojo ir klausė, kaip atsidėkoti už išgelbėtą vaiko gyvybę. Paskui skambino ir dėkojo Žygimanto mama. Atsakiau, užtenka „ačiū“. Dievas leido man išgelbėti, ir išgelbėjau“, – sakė A.Rokaitė.

Apie kraupius įvykius įspėjo sapnai

Prisiminusi šiurpųjį šeštadienį, kai netyčia tapo mažo berniuko gelbėtoja, A.Rokaitė taip pat prisiminė ir naktį prieš tai matytą sapną.

Iš vakaro atsigulusi miego ir žinodama, jog rytą su šeima važiuos į pajūrį, A.Rokaitė naktį vartėsi nuo slogių sapnų. Moteris prisimena tąnakt sapnavusi save mirusią ir gulinčią karste.

„Neišsigandau to sapno, man kaip tik nutinka atvirkščiai – jei sapnuose miriau, tai žinojau, kad tikrai gyvensiu.

Dabar suprantu, kad sapnas visgi pranešė apie nelaimę“, – sakė A.Rokaitė.

Moteris prisiminė ir labai keistą nutikimą prieš pat sesers mirtį.

Tą kartą ji su šeima automobiliu važiavo į Palangą. Salone garsiai grojo linksma muzika. Staiga nė vienam neprisilietus prie radijo, kažkodėl persijungė stotis ir mašiną užliejo retransliuojamos mišios.

Pirmą akimirką visi keleiviai apstulbo, vienas kito klausinėjo, kas perjungė stotį.

Paspaudžiusi radijo mygtukus, A.Rokaitė vėl surado linksmus ritmus, bet po kelių minučių viską dar kartą permušė gedulinga bažnytinė muzika.

Tai vėlgi buvo ženklas, kad įvyks kažkas kraupaus.

A.Rokaitės sesuo gyveno užsienyje. Jauna moteris sirgo bronchine astma, vartojo vaistus. Ligos istorijoje įrašyta mirties priežastis – bronchinės astmos priepuolis laiku nesuteikus medicinos pagalbos.

Kai gavę žinią apie nelaimę artimieji pasiekė ligoninę, A.Rokaitės sesers gyvybė ruseno tik dirbtinai aparatams palaikant širdies darbą. Ligonė užgeso A.Rokaitės ir motinos akivaizdoje.

Gaivindama Žygimantą panevėžietė sakė galvojusi, jog antros mirties, kad ir svetimo žmogaus, nebeištvers.

Išgelbėjo ir sesutę

Iš jūros ištrauktas ir atgaivintas vaikas – ne pirmas A.Rokaitės išgelbėtasis.

Prieš dešimt metų panevėžietė išgelbėjo 2 metų savo sesutę. Tą kartą suaugę šeimos nariai darbavosi namo kieme, sesuo vaikščiojo šalia. Staiga mažoji dingo iš akiračio. Puolusi ieškoti vaiko, A.Rokaitė pastebėjo baltą sesutės kepuraitę kyšant iš sklidinos atliekų duobės.

Aštuoniolikmetė akimirksniu čiupo vaiką ir ištraukė. Sesutė nespėjo prigerti, ji buvo tik paspringusi, gerai papurčius atsigavo.

Vaikas dingo staiga

Mažojo Žygimanto M. motina, prisiminusi dramatišką pavakarę Baltijos pajūryje, negalėjo nuslėpti nuoskaudos dėl gelbėjimo stoties darbuotojų elgesio.

26 metų moteris dar dabar krūpčiojančiu balsu papasakojo tos dienos įvykius.

Šiltą šeštadienio dieną ji su vyru ir vaiku buvo įsitaisiusi pliaže tarp gelbėjimo stoties ir į jūrą įtekančio Rąžės upelio.

Ypač judrus ir vietoje nenustygstantis sūnus šalia tėvų kasiojo smėlį ir vis prašėsi vedamas maudytis. Diena ėjo į pabaigą, tad tėvai sūnui nebeleido lįsti į jūrą.

Staiga tėvai susigriebė, kad šalia nebematyti šviesiaplaukės berniuko galvelės. Pašokę ant kojų, jie ėmė dairytis, klausinėjo šalia esančių žmonių, ar nematė, į kurią pusę nuskuodė mažas berniukas.

Kažkas tarstelėjo tarsi matęs vaiką bėgant į kopas, kažkas mostelėjo į kitą gelbėjimo stoties pusę. Tėvai puldinėjo pirmyn atgal, bet dingusio vaiko kaip tyčia ieškojo kitoje pusėje, nei įvyko tragedija.

Žygimanto gimdytojams net į galvą nešovė, kad keturmetis vaikas pats perbris Rąžės žiotis ir jūra patrauks tilto link.

Siūlė nušauti motiną

Tuo metu, kai panevėžietės A.Rokaitės jau atgaivintas Žygimantas medikų buvo nešamas į gelbėjimo stoties medicinos punktą, jo motina blaškėsi kitoje budinčių gelbėtojų pastato pusėje.

Pamačiusi balkone stovintį gelbėtoją, Kauno rajono gyventoja užkopė paklausti, ar niekas neatvedė pasiklydusio berniuko.

„Šaudyti tokias motinas reikia“, – tokiais žodžiais persigandusią moterį pasitiko gelbėtojas.

Įsiutęs vyras iš siaubo pastirusiai Žygimanto motinai liepė leistis žemyn į medicinos punktą ir pažiūrėti, ar mažasis skenduolis – ne jos vaikas.

„Jau taip buvau persigandusi, kad dingo vaikas, lakstėme apimti panikos jo ieškodami, o kai tas žmogus taip aprėkė, visai kojas pakirto, tarsi suakmenėjau“, – siaubingą dieną prisiminė Lina.

Prie Žygimanto medicinos punkte jau triūsė dvi medikės, vaikas švokšdamas verkė, jo akių vokai trūkčiojo, kūnelis tebebuvo mėlynas lyg negyvėlio.

Pirmiausia vaikas buvo nugabentas į Palangos ligoninę, iš ten reanimobiliu į Klaipėdos ligoninės reanimacijos skyrių. Po paros, kai medikai įsitikino, kad berniukas visiškai atsigavo, leido tėvams jį persivežti į Kauno klinikas. Čia Žygimantas pragulėjo dar savaitę, kol pakilo iš patalo.

Gailutė Kudirkienė

„Panevėžio rytas“

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

3 atsiliepimai į "Abejingumo akivaizdoje – žygdarbis"

  1. san

    o kad daugiau butu tokiu zmoniu kaip Asta 😀 Tikiuosi likimas skirs jai daugiau dziaugsmo ir pasitikejimo.

  2. as

    Siais laikais zmoniu abejingumas jau nieko nenustebins…tačiau džiaugiuosi, kad dar yra tokių žmonių kaip Asta.
    Šaunuolė!!!

  3. au je

    💡 man šove i galvą mintis 🙁 bet jau dingo 😥 😥 😥 bet…nieko tokio ! ! !
    Ania?!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.