Prezidentas Valdas Adamkus metiniame pranešime vėl ragino skubinti aukštojo mokslo sistemos pertvarkymą. Naujojo Aukštojo mokslo tarybos pirmininko Antano Kulakausko nuomone, svarbiausia, jog artimiausiu metu finansavimas būtų pakeistas taip, kad mokslo ir studijų institucijos pajustų realią konkurenciją.
Lietuvos mokslininkų sąjungos prezidento Antano Kulakausko teigimu, Lietuvoje be reikalo stebimasi, kad reikia tiek laiko pereiti prie naujos aukštojo mokslo sistemos. Vokietijoje ir Austrijoje apie tai kalbama maždaug 15 metų, bet iki reformos galo, bent jau Vokietijoje, dar toli. Lietuvoje tokia pertvarka politiniu reikalu tapo maždaug prieš trejus metus, kai esamą sistemą sukritikavo Pasaulio bankas. Tačiau tik pastaraisiais metais imta suprasti, kad reikalinga ne tiek vidinė, kiek struktūrinė sistemos reforma.
Rudenį nutarta pasirašyti parlamentinių partijų sutarimą dėl mokslo ir studijų sistemos reformos, sausio viduryje premjero potvarkiu sudaryta darbo grupė tokio susitarimo projektą parengė, bet iki šiol jis nepasirašytas, nors prie Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) sudaryta darbo grupė jau rengia reformai reikalingų teisės aktų projektus. A.Kulakauskas įsitikinęs, kad procesas vis dėlto pasistūmėjo.
– Pasisakote už didesnę aukštųjų mokyklų laisvę, reguliavimo panaikinimą?
– Praktika parodė, kad valstybei suvaldyti šią sritį nelabai sekasi. Viena vertus, ji nežino, kaip tai padaryti. Prieš kelerius metus bandyta veikti administraciniais metodais, smulkiai reglamentuoti, tačiau tai nedavė efekto, tik daug jėgų, laiko ir pinigų tam išeikvota. Smulkus reglamentavimas labiausiai trukdė tiems, kuriems sąžinė neleido jo apeiti. Buvo paradoksų, kad, pavyzdžiui, istorijos srityje ginamos disertacijos oponentu negalėjo būti Edvardas Gudavičius, nes neatitiko nustatytų kriterijų. Panašioje situacijoje buvo atsidūręs ir filosofas Arvydas Šliogeris.
Antra vertus, nors ir sutarta, kad studentų bei studijų programų yra per daug, universitetai toliau jas steigė, Švietimo ir mokslo ministerija registravo, buvo skiriamas finansavimas. Programų smulkinimas tapo pagrindiniu universitetų uždarbiu.
Tačiau valstybė negali tuščiai eikvoti mokesčių mokėtojų pinigų, už juos rengdama darbo jėgą užsieniui. Kadangi demokratinėje valstybėje ir atviroje visuomenėje privalomo atidirbimo po studijų negali būti, todėl ir numatyta keisti finansavimo sistemą. Lig šiol kiekvienoje studijų programoje kiekvienai aukštajai mokyklai buvo nustatomas valstybės finansuojamų vietų skaičius. Dabar siūloma, kad visi pinigai būtų atiduoti į vadinamąjį studijų fondą, o valstybė nustatytų tik bendrą krepšelių skaičių pavienėse studijų srityse. Kai studentai su studijų krepšeliu eis į pasirinktos aukštosios mokyklos studijų programą, atsiras tam tikra konkurencija. Kol kas konkurencija vyksta „ant kilimo” – kas daugiau „išmuš” pinigų.
Reformos darbo grupė siūlė, kad studentai studijų krepšelį galėtų neštis į bet kurią pasirinktą aukštąją mokyklą. Bet po socialdemokratų pataisymų atsirado nuostata, kad krepšelį galima neštis tik į valstybines aukštąsias mokyklas. Privačioms įstaigoms valstybė krepšelio neskirtų, nors, kiek žinau, dėl to vyksta ginčai tarp partijų. Tačiau krepšelis padengs tik dalį studijų išlaidų. Likusias turės apmokėti patys studijuojantieji arba ir būsimi absolventų darbdaviai. Jau dabar didesnę studijų kainos dalį dengia studijuojantieji, ne valstybė.
Įgyvendinus pertvarkymus, atsiras rinkos elementų: pati aukštoji mokykla spręs, kiek studentų priimti, kiek reikės darbuotojų, kokias algas jiems mokėti, nustatys studijų kainą. Rinkos ir konkurencijos sąlygomis ji negalės būti pernelyg didelė. Žinoma, populiaresnių programų kainos, turbūt, kiltų. Ko gero, nenatūraliai „išsipūtusios” mokyklos atslūgs, kai kurių gali nelikti. Finansavimo pakeitimai, neabejoju, kels protestų.
– Gal visuomenei reikėtų aiškiai pasakyti, kad nemokamo mokslo nebeliks?
– Mūsų sąlygomis negali būti nemokamo aukštojo mokslo. Toks yra arba labai turtingose valstybėse, arba esant socializmui. Mūsų viršūnės važinėja po pasaulį, ieško geriausio modelio. Bet ar yra sąlygų, kad mūsų šalyje tas modelis veiktų, dažniausiai nė nesvarstoma.
Konstitucija šiandien garantuoja nemokamas studijas gerai besimokantiesiems. Tačiau čia nematau socialinio teisingumo. Absoliuti dauguma geriausiai besimokančiųjų yra iš turtingų šeimų, nes dabar valstybinių egzaminų niekas nelaiko be specialaus pasiruošimo pas vadinamuosius korepetitorius. Kita vertus, geriausiai besimokantieji gauna diplomą su palankiausiomis konkurencinėmis galimybėmis, be to, jie sudaro didžiąją dalį išvykstančiųjų į užsienį. Tad reikėtų pakeisti esamą Konstitucijos straipsnio formuluotę ir nurodyti, kad valstybė ne užtikrina nemokamo, bet garantuoja prieinamą mokslą. Žinoma, konstitucinių pataisų kelias nebūtų nei lengvas, nei populiarus.
– Ar finansavimo pakeitimas ir padidinimas leistų tikėtis, kad kada nors pasieksime tokį lygį, jog mūsų universitetai pretenduos į pasaulio geriausiųjų šimtuką?
– Politikoje ir šiaip gyvenime negalime gyventi be mitų. Vien Europoje yra apie 6 tūkst. aukštųjų mokyklų. Netikiu, kad mes pateksime į tą šimtuką. Nors Lietuvoje jau sklando idėja vieną universitetą daryti išskirtinį, nacionalinį. Norima, kad toks universitetas būtų finansuojamas iš biudžeto atskira eilute, taigi nedalyvautų bendroje konkurencijoje.
Kita vertus, ne patekti į tą šimtuką yra svarbiausias dalykas. Tiesiog reikia siekti, kad Lietuvos aukštosios mokyklos būtų konkurencingos, kokybiškai atliktų savo misiją, duotų naudą Lietuvos ūkiui ir kultūrai.
– Studijų krepšeliu nešinas studentas šiandien, matyt, nelabai žinotų, kaip rinktis aukštąją mokyklą, kokie tikrieji vienos ar kitos įstaigos rodikliai.
– Visame pasaulyje egzistuoja reitingavimo sistemos, tačiau Lietuvoje tai daryti kol kas bandoma labai mėgėjiškai, tarsi iš oro. Reitingus bando skelbti spauda arba darbdavių apklausos. Kadangi Vilniaus universiteto bei Kauno technologijos universiteto auklėtinių tarp darbdavių daugiausia, aišku, kokios įstaigos bus jų vertinimu geriausios. Kol nėra patikimo reitingavimo, aukštosios mokyklos lošia viešųjų ryšių korta.
– Bene daugiausiai dabar diskutuojama dėl aukštųjų mokyklų valdymo pertvarkymo. Kokia jūsų pozicija?
– Dabar dažnai girdime, kad rektoriai yra tapę diktatoriais, tad juos reikia kontroliuoti iš šalies. Kai kas mano, kad rektoriai turi būti skiriami arba renkami vadinamųjų išorės tarybų. Esą bus geriau nei pagal dabartinę tvarką, kai juos renka universiteto senatas. Mano nuomone, esmė ne tai. Nei vienu, nei kitu atveju niekas negarantuoja, kad rektorius bus geresnis nei dabar. Nemanau, kad išorė būtų labiau suinteresuota kontroliuoti rektorius nei pati akademinė bendruomenė. Bėda ta, kad Lietuvoje ji yra labai inertiška, konservatyvi, nesuvokusi savo interesų. Todėl labai priklausoma nuo administracijos. Neretai situacija primena tokią, kurią Leonidas Donskis metaforiškai pavadino baudžiava.
Šiandien nėra veiksmingos mokslininkų savivaldos, kuri atstovautų jų interesams, būtų atsvara neišvengiamai administracinei komandinei mokslo ir studijų „gamybos” sistemai. Matyt, daugeliui ir taip gerai. Mokslininkų ir dėstytojų atlyginimai tokie, kad jokia mokslininkų organizacija negali išsilaikyti ir aktyviai veikti tik iš nario mokesčio. Tokioms organizacijoms problema netgi sumokėti kolektyvinės narystės mokestį atitinkamoms tarptautinėms organizacijoms, be ko šiandien normaliai gyventi neįmanoma. Daugelis organizacijų neturi nei patalpų, nei telefono. Neorganizuota akademinė bendruomenė negali pakovoti ir dėl tinkamų darbo sąlygų.
Mūsų atlyginimai labai maži, tačiau universitetų dėstytojai nesusiorganizavo pareikalauti, kad jie būtų tikrai padidinti. Nuo liepos 1 dienos juos pakels 20 proc., bet kadangi jų nedidino kelerius metus, padidėjimas nepadengs infliacijos. Mokslininkų sąjungos vardu ne kartą teikėme pasiūlymus valdžiai. Pastarąjį kartą – praeitą rudenį. Buvome apskaičiavę, kad 70 proc. pakelti atlyginimus visai realu. Tačiau valdžiai pasirodė kitaip. Seimas pasiūlymą atmetė. Kol pati akademinė bendruomenė nesuvoks, kad turi organizuotai kovoti už savo interesus, tol viltis sulaukti visiems normalių darbo sąlygų bus nuolat tolstantis miražas.