„Kas ta „Pravda”?” – krapšto pirštu nosį trim „paloskėm” besimeldžiantis ir į kažką labai panašus pavidalas. Ai, čia gi gentainis, homo sapiens. Jis norėtų piršteliu per nosies landą pasiekti smegenis, tada pamakaluoti jas, kad sujudintos pagaliau pradėtų veikti. Bet nedirba jos. Deja? Ne.
Kas ta „Pravda”, tiksliau, „Pravdos” vienos minutės filmų festivalis, man išsamiai atsakys apie 200 žmonių Klaipėdoje.
U-u, mieli vaiku-u-u-čiai… Dabar aš jums paseksiu pasaką, kaip visi gražūs, konceptualūs ir visur (tik ne čia, Klaipėdoje) populiarūs dalykai yra sulyginami su žeme ir visiškai netampa LYGIU. Taip, nes geri dalykai Lietuvoje ir yra tam, kad iš jų pasityčiotų. Arba ignoruotų.
„Pravda 1 minutė” premjera jau privertė septynis šimtus žiūrovų spygauti iš euforijos, nors pats festivalis dar tik ima įsibėgėti. „Pravda 1 minutė” premjeroje klykė net spraginti kukurūzai|, – tokiais skaičiais ir personifikuotais „popkornais” švaistėsi organizatoriai. Tada skaičiai man dar neatrodė, kaip juodojoje rinkoje besisukanti ir žmogaus organais nelegaliai prekiaujanti mafija.
Žodžiu, ateina ilgai laukta trumpametražių vienos minutės filmukų premjeros diena vieninteliame Klaipėdos kino centre. Aš irgi noriu klykti kartu su spragintais kukurūzais, todėl dar gerokai prieš šešias su bilietu rankoje stoviu kino teatre. „Kantrybės”, – šypsosi man bilietus tikrinantis vaikinas. Pagaliau žengiu į kino salę ir pamačiusi, jog ji visiškai tuščia, pagalvoju, jog su matematika visada turėjau rimtų vidinių konfliktų. Gal apsirikau ir pataikiau ne į tą salę… Prisėdu. Nei kalbančių popkornų, nei kikenančios kokakolos, nei kokio nors šnibždančio nesąmones „čipso” negirdžiu. Bet ne tai baisiausia – aš nematau žmonių.
Šviesos gęsta, aptemdydamos ir mano kultūros išsiilgusį protelį. Panikuoju jau kaip reikiant, nes prasideda reklama, o aš vis dar viena. Bandau prisiminti, ar kokiame nors pranešime spaudai dar neteko skaityti apie amžiams užrakintus kino salėse žmones. Bandau įsivaizduoti, kaip mano kaulus atranda po daugelio metų. Bet… kliedesius nutraukia šurmulys ir žingsniai. „Žmonės!” – atsipučiu aš ir pasijuntu, kaip Robinzonas pamatęs atplaukiantį laivą. Keturių asmenų šeima tampa tos dienos herojais ir su jais aš pajuntu karminius „pravdiškus” ryšius.
Jeigu jūs manote, kad aš pažiūrėjau „Pravdos 1 minutės” trumpametražius filmus, labai klystate. Gera pradžia yra pusė darbo, todėl technika, aišku, miršta. Administratorė sako, kad nepataisomai ir į rankas įbruka pakvietimą į bet kurį filmą kitą kartą. Aš nepykstu. Žmogus gyvena limituotą laiką, ką jau čia kažkoks kompiuteris…
Mano kantrybė geležinė ir ji visai nėra nenutraukiamos stygos. Mano kantrybė – tai gelžbetonio konstrukcijos, kurios teikia tvirtybės lygiai po šešių dienų, gerokai prieš šešias kino teatre vėl stovėti su bilietu rankoje. Tik aš ne kvaila, nuojauta sako, kad šį kartą manęs neišgelbės jokia „pravdiška” šeimyna. Šalia manęs su bilietu rankoje lūkuriuoja sesė.
Protingi žmonės sako, kad istorija kartojasi spirale, ir jie teisūs. Šį karta tai virsta mažu ratuku ir aš pagaliau suprantu, kas yra „deja vu”. Vėl tuščios kėdės, vėl joks maisto produktas nekalba man į ausį. Salėje dviese mes pasiliekame iki seanso pabaigos. „Pravdos 1 minutės” filmai buvo geri, bet kam tai rūpi, a?
Skambinu kino centro „Cinamon” rinkodaros vadybininkei Jolitai Valaikaitei, kuri konstatuoja faktą, jog nuo balandžio 20 d. į festivalį savo tingius užpakalius nuo sofos ant kino teatro kėdės sugebėjo atnešti apie 200 žiūrovų.
„Veždami šia pramogą į uostamiestį ir nesitikėjome, kad susikrausime aukso kalnus. Šiuo atveju, mes greičiau atliekame edukacinę funkciją ir norime populiarinti nekomercinį kiną”, – tikina J. Valaikaitė, verčianti sukramtyti tikrą „pravdą”. Klaipėdos publiką dar nėra subrendusi tokiems dalykams.
Anot kino centro rinkodaros vadybininkės, didžiausia problema ta, kad lietuviui dar sunku suvokti, jog už tautinį kiną reikia mokėti pinigus, o ne tiesiog parsisiųsti internetu.
„Kai karaliauja komerciniai Holivudo filmai, lietuviška produkcija lieka podukros vietoje. Išimtys – tragikomišką „piarą” turėjęs „Nuodėmės užkalbėjimas” bei daugybę apdovanojimų susišlavęs „Prieš parskrendant į žemę”, – nesiliauja manęs liūdinusi J. Valaikaitė.
Man patinka dvasinis mazochizmas, todėl telefono mygtukai kenčia dar kartą ir aš jau kalbu su „Pravdos 1 minutės” organizatore Indre Viltrakyte.
„Vilniuje festivalis turėjo milžinišką pasisekimą ir seansų metu salės buvo pilnos. Kas kaltas dėl kitų miestų publikos apatijos? Pagrindinė priežastis ta, kad trumpametražiai filmai į kitas kino sales atvažiavo gerokai vėliau. Jau po sėkmės sostinėje. Įtakos turėjo ir reklaminės kampanijos nebuvimas”, – kalbėjo festivalio organizatorė bei pridūrė, kad kitais metais vienos minutės filmai vienu metu startuos visuose miestuose.
Pasikartosiu, jog man patinka moralinės kančios, todėl klausiu, ar festivalio nepopuliarumas kituose miestuose ir parodo mūsų kultūrinį lygį? „Visko gali būti”, – diplomatiškai atsako I. Viltrakytė. O aš pajuntu, kaip Puntukų kruša krenta į mūsų daržą.
Viskas. Dabar jau gali sriūbauti, kaip Klaipėdoje nieko nevyksta, kokia kultūrinė Meka yra Vilnius ir kaip pas mus nuobodu. Parsisiųsk „Rokį”. Girdėjau, vienam širdis visada pradeda drebėti, kai ausis pasiekia legendinis garso takelis. Įmesk butelį į jūrą su noru, kad „Rokį” parsisiųstų ir tavo vaikų vaikai.
Mes neverti visaverčio gyvenimo. Verkiam, kai nieko neturim. Kai atsiranda – ignoruojam, prarandam ir vėl verkiam. Normalų gyvenimą tereikia pasiimti. Sėkmės visu greičiu judant atgal.