Gegužės 1-ąją sukako 90 metų legendiniam režisieriui, scenaristui bei animatoriui Fiodorui Chitrukui, sukūrusiam vienus garsiausių tarybinių metų animacinius filmukus. Tradiciškai gimimo dieną draugai ir gerbėjai jam dovanoja Mikės Pūkuotuko figūrėles – personažo, kurį jis išgarsino visoje buvusioje Sovietų sąjungoje.
Animacijos menas, kol nebūta kompiuterinių technologijų, buvo keistas dalykas. Darbas galėjo tęstis metais, o rezultatas – vos 10-15 minučių eterio. Visus F. Chitruko filmus galima lengvai sudėti į vieną videokasetę ir tuo labiau į DVD diską, kuriame dar liktų vietos scenoms iš juostų „Katės namai”, „Kaštonės”, „Sniego karalienės”, „Buratino” ir daugelio kitų (iš viso 102 pavadinimų!), kuriuos kuriant dalyvavo Fiodoras nuo 1937 m. „Sojuzmultfilm” studijoje. Pertraukos būta tik prasidėjus karui, kai F. Chitrukas išvyko į frontą.
Fiodoro Kolegos kalba, jog jis galėjęs įkvėpti gyvybės net šviestuvo stulpui. Tačiau visų režisierių trokštamas talentingas dailininkas nusprendė pats užsiimti režisūra. Taip 1962 m. pasirodė filmas „Vieno nusikaltimo istorija”, o drauge su juo ir
Tuomet į ekranus pateko ir kultiniai animaciniai filmukai „Bonifacijaus atostogos”, trys „Mikės Pūkuotuko” dalys, „Liūtas ir jautis”, „Sala”, „Dovanoju tau žvaigždę”. Apie meistrą tuomet susibūrė jauni, o dabar jau patys garsūs veikėjai Eduardas Nazarovas, Vladimiras Zuikovas, Jurijus Noršteinas… Jie drauge išplėtė vaikiškos animacijos ribas, ieškojo naujų išraiškos formų ir keitė viršininkų bei žiūrovų požiūrį į „nerimtą, pasakišką” kino formą kaip į visavertį meną, lygų vaidybiniam kinui.
Fiodoras niekada neslėpė, kad aiškindamas savo meistriškumo paslaptis mokiniams, daug išmoksta ir pats. O tuo, kaip jis moka džiaugtis savo auklėtinių pasiekimais, buvo galima įsitikinti, kai 2000 m. Aleksandras Petrovas su savo juosta „Senis ir jūra” tapo „Oskaro” laureatu. „Tai šventė ir man, ir visiems Rusijos animatoriams. Mes esame viena šeima, ir pasaulinis vieno iš mūsų pripažinimas yra – džiaugsmas visiems mums”, – tikino F. Chitrukas.
Dailininkė Natalija Orlova pasakoja, kad jos gyvenimui Fiodoras padarė didžiausią įtaką. „Visiems animatoriams F. Chitrukas – didis žmogus. Jis sukūrė kryptį. Jo išradimas ir atrasimai aktualūs iki šiol, nepaisant kompiuterinių animacijos technologijų plėtros. Jo gerumas sklisdavo visur. Kai aš mokiausi režisūros, jis buvo mano dėstytojas. Žinoma, dariau klaidų, tačiau jis į tai žiūrėjo supratingai, mat pats buvo kūrybos žmogus ir manė, kad kiekvienas turi teisę daryti klaidų.”
Štai o buvęs F. Chitruko mokinys E. Nazarovas sako: „Fiodorą žinau nuo „Bonifacijaus atostogų” 1965 m., tuomet dirbau dailininko asistentu. Kalbant apie profesiją, F. Chitrukas man yra kaip krikštatėvis, o gyvenime aš jį žiūriu kaip tėvą. O ir jis pats į mus žiūrėjo kaip į savo vaikus. Studijoje „Sojuzmultfilm” nebuvo nė vieno žmogaus, kuris nebūtų pas jį ėjęs su kokiais nors klausimais. Žinoma, mes, jaunimas, visaip gudraudavome, tinginiaudavome, tačiau galėjome už jį galvą padėti. Jis tai suprato, tačiau dirbdamas buvo griežtas ir reiklus, kartais galėdavo net užrikti. Vis dėlto mes suprasdavome, kad tai – iš širdies, o ne iš piktumo…”