Buvęs Lietuvos nacionalinės televizijos (LTV) naujienų tarnybos vadovas Audrius Lelkaitis pats išbandė emigrantų vargus Didžiojoje Britanijoje. Eksperimento rezultatas – reportažas British Broadcasting Centre (BBC) televizijoje.
BBC žurnalistas Allanas Little norėjo atskleisti emigrantų išnaudojimą Anglijos rinkoje. Tačiau vietinis anglas šiam darbui netiko. Didžiosios Britanijos žurnalistas atsakingą, kartu ir rizikingą darbą patikėjo lietuviui televizijos žurnalistui Audriui Lelkaičiui. Jam teko paaukoti savo barzdą ir plaukus, apsimesti angliškai nekalbančiu užsieniečiu ir įsiskverbti į emigrantų gyvenimą. LŽ domėjosi, kaip jam sekėsi dirbti kartu su BBC žurnalistais.
– Kodėl šiame BBC žurnalistiniame tyrime dalyvavote būtent jūs?
– Mane susirado telefonu. Kiek žinau, apie mane išgirdo iš kitų Lietuvos žurnalistų. Negalėčiau sau prisiimti laurų už šį reportažą. Jį kūrė BBC žurnalistas A.Little. Montavimu, teksto kūrimu užsiėmė prodiuseriai, o aš atlikau tik savo vaidmenį.
– Kaip pasikeitė jūsų požiūris į emigrantus pasibaigus žurnalistiniam tyrimui?
– Mėnuo, praleistas Anglijoje, man atvėrė akis. Anksčiau maniau, kad emigracija yra geras dalykas dėl to, kad leidžia žmonėms pamatyti pasaulį. Labai svarbu žmogui išsiveržti iš savo „narvo”. Galbūt kartais po pusės gyvenimo sužinai, kad iki tol gyvenai labai prastą gyvenimą. Supratau, kad žmonės, kurie ten išvyksta (bent jau ten, kur aš mačiau), gyvena mažytėse savotiškose Sovietų Sąjungos salelėse. Jie nieko nemato, pjaunasi tarpusavyje mažose bendruomenėse, neišmoksta kalbos ir grįžta į savo gimtąją šalį, nes negali įsitvirtinti užsienio šalyje. Žinoma, negaliu sakyti, kad taip yra visur. Mačiau tuos žmones, kurie nemoka anglų kalbos. O kalba yra sėkmės raktas. Jei nemoki kalbos, negali nei skųstis, nei ieškoti normalaus darbo. Jei kas nors gali tave išnaudoti, tai ir išnaudos.
– Kur gyvenote visą tą mėnesį? Ar netrūko patogumų?
– Gyvenau su tais pačiais anglų kalbos nemokančiais rusakalbiais. Teko miegoti kambaryje, kuriame buvo 13 lovų: miegodavome 12 žmonių – vyrai ir moterys kartu. Būdavo, naktį pajauti kaimyno ranką sau ant veido. Kambaryje smirdi, nes ne visi žmonės noriai prausiasi, nes vandens šildytuvas kartais neveikdavo.
Kiekvienam žmogui reikia skirtingų dalykų. Man yra didžiausias malonumas gulėti lovoje ir skaityti knygą. Per mėnesį nemačiau nė vieno žmogaus, kuris skaitytų knygą. Tie, kurie gyvena prabangiau, nebijo, kad juos išsiųs į kitą vietą dirbti, nusiperka palydovinę televiziją – žiūri rusiškus kanalus. Vargingesni nusiperka DVD grotuvus ir žiūri rusiškus serialus. Stebėjausi, kaip latviai žiūrėjo serialą apie Rusijos kareivių kasdienybę, kuris neturi nieko bendra su realybe.
– Ką jums davė šis gyvenimo nuotykis?
– Profesinės patirties, pasisėmiau naujų idėjų. Svarbiausia, kad tokios situacijos padeda pažinti save. Tikrai šiame projekte ne viskas buvo taip, kaip tikėjomės, ir aš padarydavau klaidų. Tačiau iš jų ir mokomės.
– Ilgai teko dirbti LTV naujienų tarnybos direktoriumi. Kokius skirtumus pastebėjote tarp Lietuvoje ir Anglijoje dirbančių žurnalistų?
– BBC yra milžiniška mašina. Žmonėms tenka tarpusavyje labai daug bendrauti. Anglai žurnalistai priversti nuolat bendrauti su daug žmonių, todėl jie yra išmokę aiškiai reikšti savo mintis. BBC televizijoje labai dažnai tenka aiškinti įvairiems žmonėms, ką darai, kaip dirbi. Žinoma, tai gal šiek tiek ir vargina. Mane labiausiai sužavėjo tai, kad šioje televizijoje pamačiau be galo daug protingų žmonių. Pavyzdžiui, Lietuvoje įvykus netikėtam įvykiui ar katastrofai visi sutrinka ir pradeda lankstyti. Lietuviai žurnalistai puola į paniką, pradeda nervintis. BBC tokiais atvejais tvyro ramybė. Visi mandagiai duoda vieni kitiems nurodymus, padėkoja. Lietuvoje žmonės, užuot savo energiją nukreipę į darbą, verčiau išsirėkia.
– Gal dėl to kaltas lietuvių temperamentas?
– Kalbėti apie temperamentą yra tas pats, kaip kalbėti apie akių spalvą. Ar ji lemia ką nors?
– Ar galėtumėte palyginti Lietuvos ir Anglijos televizijos žurnalistų profesionalumą?
– Manau, kad man Anglijoje pavyko susidurti su tikrais profesionalais, puikiai išmanančiais televizijos teoriją. Jie labai aiškiai daro tai, ką reikia. Profesionalūs žurnalistai nustumia į šalį nereikalingus dalykus. Be to, jie labai akyli ir išmano visas savo darbo srities detales. Kalbindami pašnekovus žurnalistai puikiai atsimena visas detales, yra pastabūs. Jei žmogus imasi kokios nors temos, tai išnarsto ją iki galo.
– Ar matote televizijos ir spaudos pranašumų atliekant žurnalistinius tyrimus?
– Televizija ir spauda yra visiškai skirtingi pasauliai. Manau, net ir televizija nuo radijo labai skiriasi. Žmonės, kurie mano, kad galima vienu metu dirbti ir radijuje, ir televizijoje, labai klysta. Radijas yra ypač intelektinė žiniasklaidos priemonė. Televizijoje svarbiausia – vaizdas. Ji skirta dviem tikslams – parodyti labai gražius vaizdus arba perteikti stiprias emocijas. Spauda yra labiau analitinė. Visai nesistebiu, kad kartais laikraščiai kaltinami, kad yra per daug bulvariniai. Paprasčiausiai žurnalistai neturi kitos erdvės perteikti stiprioms emocijoms, kurios per televiziją perduodamos natūraliai. Žinoma, yra ir minusas televizijai. Televizijos žurnalistiniai tyrimai yra daug brangesni už spaudos. Įspūdis taip pat yra kitoks. Jei reportažas gerai sumontuotas, žiūrovas pajaučia, išgyvena tas pačias emocijas kaip ir herojus. Spaudoje tai perteikti sunkiau.