Prieš dvejus su puse metų debiutavęs knyga „Kiek kainuoja ilgesys” Stano netrukus savo gerbėjus žada nudžiuginti antruoju literatūros kūriniu. Pagrindinis jo herojus – pats autorius.
– Kokio žanro bus naujoji knyga?
– Tikrai bus kitokio žanro nei pirmoji, vadinasi – ne apysaka. Naujoji knyga nebus vientisa, ji sudaryta iš kelių dalių, tačiau nenoriu atskleisti, ar tai bus pasakos, ar istorijos, ar apsakymai. Galiu išduoti, kad ši knyga bus dvigubai storesnė nei pirmosios.
– O ar galėtumėte pasakyti knygos pavadinimą?
– Kol kas ir pats jos pavadinimo nežinau. Nesvarbu, kas tai būtų – muzikinis albumas ar knyga, man visuomet sunkiausia sugalvoti pavadinimą. Bijau, kad ir šįsyk pavadinimas atsiras tik tada, kai man paskambins iš leidyklos ir pasakys, kad jau laikas knygą atiduoti į spaustuvę. Aš visuomet iki paskutinės minutės nesugalvoju pavadinimo.
– Kada būtų galima tikėtis išvysti šią knygą knygynų lentynose?
– Sunku tiksliai pasakyti, bet manau, kad jos pasirodymo galima tikėtis po pusantro ar dviejų mėnesių.
– Ar ši knyga remsis autobiografiniais faktais?
– Viskas, ką toje knygoje ras skaitytojas, yra visiškai neįtikima ir nesuvokiama, bet tai tikrai yra autobiografiniai faktai.
– Kas yra pagrindinis knygos herojus?
– Aš pats.
Svarstė kelerius metus
– Kiek laiko užtruko parašyti šią knygą?
– Nelygu ką vadinsime knygos rašymu. Tie, kurie dirba su kompiuteriu, žino, kad surinkti 200 puslapių teksto užtrunka maždaug dvi dienas. Pats knygos rašymas kaip procesas – tiesiog klavišų spaudymas – niekada neužtrunka ilgai, tai yra lengviausias ir turbūt trumpiausias etapas rašant knygą. Tačiau apie knygos idėją aš galvojau kelerius metus.
– Kaip kilo mintis imtis antrosios knygos?
– Net nebuvo minties, kad liausiuosi rašyti ir pasitenkinsiu viena knyga. Niekada nerašau paskatintas kokio nors konkretaus įvykio, o rašau tik todėl, kad kitaip negaliu. Savaitgaliais, užuot važiavęs kur nors su draugais išgerti, mieliau grįžtu namo ir atsisėdęs pradedu mąstyti. Tada tekstas ima lietis tarsi savaime. Tik po to kyla klausimas, ką su ta parašyta medžiaga daryti. Taip ir nusprendžiu, kad būtų galima išleisti knygą.
– Ar šioje knygoje rasime panašumų su pirmąja?
– Panašumų nebus, tačiau stiliaus bendrumai yra tiesiog neišvengiami. Bet tai tikrai nebus knygos „Kiek kainuoja ilgesys” antroji dalis.
– Ką galvojate apie savo pirmąją knygą prabėgus keleriems metams?
– Sulaukiau daug atsiliepimų ir juos vertinu labai skirtingai. Man visuomet džiugu girdėti daugiau ar mažiau pagrįstas nuomones. Bet labai juokinga išgirsti tokias itin kritiškas nuomones, kai sakoma, jog bandau savo knyga prisilyginti prie įprastos literatūros. Aš pats, leisdamas knygą, labai aiškiai stengiausi įvardyti, jog tai nėra aukštoji literatūra ir kad nė nemėginu lygintis su Tolstojumi ar Dostojevskiu. Mano knygos veikiau vadintinos popmeno kūriniais.
Šįkart į viską žiūriu paprasčiau. Tegul kiekvienas vertina, kaip jam atrodo, o aš stengsiuosi nekreipti dėmesio į tokio pobūdžio kalbas.
Pirmasis eilėraštis – apie rožę
– Kada ir kokie buvo jūsų pirmieji literatūriniai bandymai?
– Tikriausiai tada, kai išmokau rašyti. Net kai dar pats nemokėjau, mamai diktuodavau, kad ji užsirašytų. Atsimenu, kad mano pirmasis vaikiškas eilėraštis buvo apie rožę.
– Ar tuos pirmuosius vaikystės kūrinius išsaugojote?
– Tie eilėraščiai liko pas mamą. O aš pats turiu storą sąsiuvinį, į kurį surašiau visą savo kūrybą ir tuos pirmuosius eilėraščius.
– Vilniaus universitete studijavote filologiją. Ar šios studijos davė platesnį supratimą apie literatūrą ir paskatino jus kūrybai?
– Filologijos studijos man davė žinių apie tai, kas yra morfologija ir sintaksė. Manau, kad niekas negali suteikti tokių žinių, kad būtų galima imtis kūrybos.
Tačiau nesakau, kad filologijos neverta studijuoti. Nors pirmaisiais metais ir pats galvojau, kad be reikalo ėmiausi šių studijų. Universitete visas literatūros prasmes labai struktūrizuodavo, visi kūriniai buvo aiškinami remiantis literatūros analizės pagrindais. Todėl iš pradžių man buvo baisu, pasijutau taip, tarsi būtų nebelikę nieko švento literatūroje. Vėliau mano supratimas natūraliai pasikeitė.
– Kokius autorius ir kūrinius pats mėgstate skaityti?
– Mane labiausiai žavi vadinamosios prarastosios kartos kūrėjai. Taip pat jau trečią kartą skaitau Anthony Burgesso knygą „Prisukamas apelsinas”. Mane turbūt labiau traukia fatališkos knygos.
– Vis dėlto ar save laikote rašytoju?
– Ne. Kalbėdamas apie save kaip apie rašytoją nesijaučiu esąs didelis menininkas. Nebent jei tas, kuris gali ką nors nupiešti, būtų laikomas dailininku, tai ir kažką rašantį žmogų būtų galima vadinti rašytoju. Bet „menininkas iš didžiosios raidės” tikrai nesu.