Lietuvos kultūros atašė Rusijos Federacijoje Juozas Budraitis mūsų šaliai atstovavo 11 metų.
– Grįžtu į Lietuvą, – LŽ prasitarė garsus aktorius, kai Vilniaus paveikslų galerijoje jam buvo įteikta Jurgio Baltrušaičio premija. – Tikiuosi, kad 2008 metus jau sutiksiu namie. Nesu pripratęs prie tokio dėmesio, kaip premijos teikimas – man geriau paskęsti kokiuose nors begaliniuose reikaluose, kuriuos atlikti kartais malonu, kartais – ne visai, bet nuo jų priklauso vieno ar kito sumanymo sėkmė. Esu be galo dėkingas Jurgiui Baltrušaičiui, kuris savo kūryba mane „užkūrė”, kai ieškojau, į ką man atsiremti savo kasdienėje veikloje, ką turėčiau nuveikti ir kokia mano misija… Renginys po renginio, ir pamažėl Jurgio Baltrušaičio namai tapo žinomi Maskvoje.
Atsirado būrys žmonių, kurie nuolat juose lankosi.
– Galima sakyti, kad Jurgio Baltrušaičio namuose Maskvoje susitinka dvi kultūros – lietuvių ir rusų?
– Be abejo. Gal tokie žodžiai ir skambūs, bet taip yra iš tikrųjų. Mes stengiamės pristatyti tuos Rusijos žmones, kurie yra užsikrėtę lietuviška tema. Sakykime, dailininkus, kurie savo kūryboje vienaip ar kitaip atskleidžia Lietuvą, fotografus, kurie fotografuoja mūsų šalį, muzikantus, kurie atlieka lietuvių autorių kūrinius… Tokiu būdu tos dvi kultūros susitinka Jurgio Baltrušaičio namuose. Ir aš džiaugiuosi, kad nė vienas iš ten neišeiname nusivylęs. Mes nesame politikai ir nepolitikuojame, o bendraujame kaip kultūros žmonės mums suprantama meno kalba.
– Kokios mintys atėjo į galvą, kai sužinojote, kad jūsų veikla įvertinta Jurgio Baltrušaičio premija?
– Buvau nustebintas, kad ta mano kasdienybė įvertinta taip didžiai. O ji nėra įdomi, greičiau pilka – reikia dirbti: segtukus segioti, aplankus dėlioti, dokumentus siuntinėti, sąmatas skaičiuoti ir t.t.
– Kokios patirties įgijote dirbdamas kultūros atašė darbą?
– Patirties įgijau daug, ypač organizacinės.
– Dabar lengvai galėtumėte surengti 100 kviestinių žmonių vakarą?
– Lyg niekur nieko (juokiasi).
– Vis dėlto grįžtate į Lietuvą?
– Na, jau laikas grįžti. Vis dėlto aš esu tarnautojas, kuriam galima pasakyti: gana.
– Bet niekas taip nesako? Čia jūsų paties sprendimas?
– Galiausiai reikia parvažiuoti namo.
– Ar nebus apmaudu, jei jūsų darbų tęsėjas nebus toks pajėgus kaip jūs?
– Žmonės yra įvairūs. Galbūt nepajėgs daryti to, ką aš sugebu, bet pajėgs kitką. Bus savotiškas pasikeitimas. Nors daugelis tenykščių intelektualų verkšlena: „Mes neišleisime, neišleisime…”, – bet tai emocijos. Ateis kitas žmogus, ir viskas bus labai gerai, jis perims ir mano patirtį.