Žemės ūkio ministrė ragino netikėti reklamomis, kuriose mėginama įteigti, kad žemė pigs
Nacionalinis Lietuvos turtas – žemė – pastaruoju metu tapo spekuliacijos objektu, garantuojančiu gana didelį ir greitą pelną. Dirbti žemę nori vienetai, o pasipelnyti iš jos – tūkstančiai žmonių. Nors laisvos valstybinės žemės vis dar gana daug, jau dabar aišku, kad nemažai teisėtų savininkų taip ir liks bežemiai. Vakar per išvažiuojamąjį posėdį Panevėžyje tai pripažino Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) nariai.
Nelygiaverčiai mainai
Nuo Lietuvoje pradėtos žemės reformos pradžios iki šių dienų valdininkų stalčiuose vis dar guli beveik 18 tūkst. prašymų atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią kaimo vietovėse. Daugiausia norinčiųjų atgauti žemę – Vilniaus, Trakų, Ignalinos ir Molėtų rajonuose.
Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) surinkti duomenys rodo, kad Lietuvoje tebėra 505 tūkst. hektarų laisvos valstybinės žemės kaimo vietovėse. Bet nejau pretendentas, turintis teisę atsiimti žemę Trakų rajone, panorės analogiško lopinėlio kur nors netoli Skuodo?
Norėtų realaus atlygio
Kur kas sunkiau sprendžiamas klausimas dėl žemės grąžinimo miestuose. Pavyzdžiui, Vilniuje atkurta nuosavybė tik šiek tiek daugiau kaip į 11 proc. norimo atgauti ploto. Kaune, Trakuose, Palangoje, Vievyje žmonėms grąžinta vos trečdalis jų turėtos žemės. Susidarius tokiai situacijai žemės savininkai kelia klausimą, ar negalėtų valstybė už jų pačių, tėvų arba senelių kitados turėtą žemę atlyginti pagal rinkos vertę?
Tačiau politikams tai atrodo utopija. „Mažeikių naftos” pardavimas yra juokas palyginti su tuo, kiek žemės savininkams tektų išmokėti pinigų, jei valstybė ryžtųsi atlyginti už ją pagal rinkos vertę. Jei būtų apsispręsta taikyti būtent tokią atlyginimo už žemę formą, užkrautume valstybei naštą šimtui ar dar daugiau metų į priekį”, – įsitikinęs Vilniaus apskrities viršininkas Alfonsas Macaitis.
„Ko gero, niekur pasaulyje nerastume analogų kaip pas mus, Lietuvoje, kai buvo leista „važinėti” su visa žeme, tiksliau – ją perkelti, tarkim, iš Mažeikių į Vilnių. Visa tai ir sujaukė reikalus. Todėl turime tai, ką turime. Nežinau, kaip iš to išbrisime”, – nerimavo parlamentaras Jonas Jagminas.
Trūksta specialistų
Žemė vangiai žmonėms grąžinama ne vien dėl jos stygiaus norimose atsiimti vietose, bet ir dėl to, kad miestų savivaldybės neskuba sudaryti neužstatytų plotų, kurių žemę būtų galima grąžinti natūra, žemėlapių. Laisvoje žemėje taip pat neskubama rengti detaliųjų planų, nors juos turint paspartėtų žemės grąžinimo reikalai. Tuo įsitikinęs Nacionalinės žemės tarnybos generalinis direktorius Kazys Maksvytis. Kaip vieną iš žemės reformos stabdžių jis įvardijo ir specialistų, kurie galėtų rūpintis žemės grąžinimo klausimais, rengtų žemėtvarkos projektus, trūkumą.
Nepasiduoti reklamai
Seimo KRK posėdyje dalyvavusi žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė nerimavo, kad žemės grąžinimas, ypač Vilniaus apskrityje, dar gali užtrukti ne vieną dešimtmetį. Žmones, jau atsiėmusius žemę, ministrė ragino nepasiduoti klaidinančių reklamų, kuriomis mėginama įrodyti, neva žemė artimiausiu metu pigs, įtaigai. K.Prunskienė pabrėžė, kad žemės vertė tik didės.