Šarūnas Navickis: „Esu laimingas įrankis“

Rytas. Šarūnas laukia manęs vieno Klaipėdos viešbučio restorane ir uodžia kavą – priešais jį garuoja didokas puodelis su pieno puta.

„Tai šis žmogus ir rašo tuos jausmingus eilėraščius, kuriuos skaitant norisi verkti?“ – nejučia pamanau. Išties, atletiškas ir ramaus pasitikėjimo kupinas vyras visai neprimena bohemiško poeto. Kodėl jis rašo? Ir ką kaunietis veikia uostamiestyje? To ir paklausiu pašnekovą.

– Kodėl esi čia ir ko tikiesi iš Klaipėdos?

– Ko tikiuosi?.. Užklupai mane tuo savo klausimu, net nežinau, ką sakyti (trauko pečiais, matyt, nedažnai pakliūva į tokią situaciją). Na, „Akropolyje“ atidarinėju „Fitness panoramą“, bus toks didelis ir baisiausiai modernus sporto kompleksas.

– Raumenys ir poezija? Juk tik ką pristatei savo eilėraščių rinkinį „Intymus minoras“. Beje, ar sunkiai Tavo kūriniai atranda savo skaitytoją?

-Taip jau išeina. Gal vieną dieną paaiškės, kad raumenys ir yra poezija, o eilėraščiai – didelė jėga? O žmonės, kuriems mano kūryba galbūt bus reikalinga, vienaip ar kitaip ją suras arba pačios eilės iki jų ateis. Nemanau, kad rašymas – tai tik tuščias oro virpinimas ir neperdaugiausiai besuku galvą, kokia to motyvacija ar priežastis. Rašyti man – natūralu, net raumenys tam netrukdo (juokiasi). Taip pat nematau jokios problemos nusilenkti skaitytojui, net jei tai ir būtų vadinama pataikavimu ar prastu skoniu. Netgi nemanau, kad nusilenkti yra blogai. Tarp to, kuris rašo, ir to, kuris skaito, turi būti natūralus bendravimas. Štai ir visa paslaptis. Man nesmagu, kai koks „didis poetas“, tegu kadaise ir parašęs daugybę gražių dalykų, užriečia nosį, ir gyvena nepasiekiamas įsivaizduojamame dramblio kaulo bokšte. Negana to, dažniausiai smarkiai veikiamas buitinių problemų, kurios pačios savaime neišsisprendžia, jis ima lieti tulžį ant visko ir visų, kas nesvaigsta nuo jo kūrybos, net jei ta kūryba seniai beįdomi tik jam pačiam. Aš taip negyvenu.

– Gana dažnai esi tituluojamas kaip verslininkas. Kiek tame tiesos?

– Koks jau čia titulas… Rašydamas jaučiuosi laimingu įrankiu: per mane tarytum teka srovė. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi dėkingas Kūrėjui, kad manimi naudojasi, kad tinku šiam tikslui. Versle, kurio tikslas yra vien pelnas, šito nepajaučiu. Tačiau tai yra mano būdas užsidirbti duoną. Padorus būdas, kai tu teiki paslaugas, o tau už jas atlyginama tiek, kiek jos yra kokybiškos ir reikalingos. Beje, kuo toliau, tuo mažiau galvoju apie finansinę verslo pusę ir žinai – jis taip pat ima virsti kūryba! Tai ypač pasakytina apie naująjį sporto centrą.

– Kaip trumpai apibūdintumei savo kūrybą? Apie ką ji?

– Apie jausmus ar, tiksliau, iš jausmų. Nuo ko jie kyla, apie tai ir rašai. Nepamenu, kas yra pasakęs, kad mūzos įkvepia, žmonos iškvepia ir taip menininkai kvėpuoja. Tačiau tai, kad moterys vyrus įkvėpia – tikra tiesa. O iškvėpimas ir yra tas kūrinys (Šarūnas juokiasi, – Aut.past.)

– Ar lengvai pasirinkai gyvenimo kelią ?

– Mokykloje, bent jau pradinėse klasėse, buvo visi penketai (tuo metu buvo penkiabalė sistema), išskyrus du dalykus – fizinį lavinimą ir lietuvių kalbą. Paradoksalu – o gal dėsninga – bet šiandien gyvenu iš kūno lavinimo ir iš rašymo. Negaliu skųstis – juk žmogus irgi yra ir kūnas, ir dvasia. Taigi, tuo būdu išgyvenu pilnatvę ir noriai įžvelgiu tame Apvaizdos pasireiškimą.

– Kokia literatūra domisi pats Šarūnas?

– Manau, kad vienoks ar kitoks tekstas galėtų būti laikomas literatūra, malonumo potyris jį skaitant yra tiesiog privalomas. Tikras meistras gali įdomiai pasakoti faktiškai apie bet ką. Kita vertus, joks meistras apie bet ką nepasakoja… Kaip pavyzdį galiu paminėti Džeimso Džoiso „Ulisą“, beje, man tai per intelektuali knyga, tuo tarpu Paolo Kueljo „Alchemikas“ – miela, maloni ir lengva. Su malonumu skaitau ir vėl perskaitinėju G.G.Markesą – nuo „Šimto metų vienatvės“ iki „Prisiminimų apie mano liūdnąsias kekšes“ ir vėl atgal. Vienu metu itin mėgau H. Hesę. Tačiau padėjęs į šalį „Stiklo karoliukų žaidimą“ galiu be niekur nieko atsiversti „Harį Poterį“ ir nebūtinai originalo kalba (vėl juokiasi). Skaitau ir Šventąjį Raštą. Įdomių dalykų ten yra….

– Pavyzdžiui?

– Karalius Dovydas buvo puikus karys (nugalėjo Galijotą) ir geras poetas (didesnė dalis Psalmyno ir, tikėtina, Giesmių Giesmė yra jo parašyta).

– Ko ieškai kasdienybėje?

– Nieko. Aš ją tiesiog gyvenu.

– Minėjai, kad Tavo kūryboje daug vietos ekspromtui ir improvizacijai. Kada gimsta eilės ?

– Maniškės dažniausiai pa- ryčiais. Tai nėra labai patogu, tačiau priešaušris daugeliu aspektų yra neprilygstamas metas. Šis eilėraštis linksmai atėjo pas mane šįryt – jis dar „nesušukuotas“ ir kvepia rytine kava…

Kodėl gi nedavei žmonos,

o Dieve,

kuri mane tiesiog mylėtų?

Ne maigytų visaip, lyg kokią

žievę,

o išbaigtumą pripažinti sugebėtų

ir liautųsi iš naujo kūrus žmogų,

tarytumei kūrybą

Tavo taisinėtų vis –

man, Dieve, šitaip baisiai

nepatogu,

lyg tebebūčiau molis,

o ne kūrinys.

Kol uždanga visai nenusileido,

kol vis dar klausinėju, kur esmė,

bijau išvysti šypseną

ant Tavo veido

ir susivokt, kad celibatas –

tai malonė,

ne bausmė.

– Šarūnai, paties kūrybos pradžia neatsiejama nuo romanų?

– Kartais atrodo, kad mano gyvenime viskas atbulai. Tradiciškai žmonės pradeda nuo eilėraščių, paskui atsiranda apsakymai. Aš parašiau dvi knygutes, kurias romanais („Diagnozė:Kaunas“ bei „Žiurkės“) titulavo leidėjai. Ne pats taip sugalvojau, nors pagal žanrą, pagal formatą tai lyg ir yra romanai. Apsakymai, galimas daiktas, pasirodys dar šiemet, jų yra pakankamai, kad būtų galima išleisti. Eilėraščiai taip pat kaupėsi ne vieną dieną, kol galop sunoko.

– Kaip atsitiko, kad pirmajame rinkinio „Intymus minoras“ puslapyje atsirado Maironio ištrauka? Kūrybinės paralelės?

– Džiaugiuosi, jei taip atrodo. „Ar aš kaltas, kad mano širdies / neiškalta iš šalto akmens(…)“ man išties labai artimas ir pačia gražiausia prasme intymumu papuoštas Maironio eilėraštis. Gal dėl to savo intymumo (o ir dėl poetui įprasto patriotinių nuotaikų nebuvimo) jis palyginti menkai žinomas. O manojo rinkinio priešlapyje atsirado dar ir todėl, kad iš anksto viską žinantieji (yra tokia kasta) pirma tuos eilėraščius perskaitytų, o tik paskui imtų spręsti, geri jie, ar ne, per daug nesigilindami į autoriaus fizinę formą ir menamą raumenų bei emocinės raiškos nesuderinamumą.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.