Trumpa modernistinė įžangėlė
Avangardas, modernizmas. Kažkas tokio, ką supranta tik saujelė žmonių? O gal tik apsimeta, kad supranta? Ar galima garsų laviną vadinti muzika, jei daugelis žmonių to negali ilgai klausytis, nes paprasčiausiai išprotėtų? „Svarbu, kad būtų įspūdis – žmogų pritrenkti, „užmušti” garsais, kad išeitų svirdinėdamas”, – kadaise pasakė žymus lietuvių kompozitorius Bronius Kutavičius, apibūdindamas savo oratorijos „Paskutinės pagonių apeigos” idėją.
Bet iškilių Lietuvos ir pasaulio kompozitorių nelieskime. Jie kuria. Kas nors klauso. Dar kas nors parašo ilgas kaip paklodė recenzijas. Ir nesvarbu, kad kūrinys vadinasi „III koncertas saksofonui, dviem magnetofonams, trims fortepijonams, kaktusui ir krentančiam lapui”. Recenzijose rašoma, kad „naujasis koncertas – nepakartojama fiksuota elementarių struktūrų rotacija, atgaivinanti užmiršto laiko viziją. Jo pagrindinė tema, kontempliuojama vos dviem niekur nevedančiais garsais, prikausto klausytojus prie amžino egzistencijos dekonstravimo”. Palikime juos ramybėje, nes pasaulyje yra gerokai drastiškesnių reiškinių.
„Staalplaat Sound System”
Nežinau, kaip pavadinti šį Berlyne egzistuojantį reiškinį. Jo įkūrėjas olandas Geertas Janas Hobijnas sako, kad tai eklektiška technokultūros, garso ir meno sintezė. Galbūt! Tačiau įdomu, kiek degtinės reikia išgerti, kad nuo „Staalplaat Sound System” muzikos galėtum „kaifuoti”. Tiesa, žodį „muzika” čia turbūt nelabai tinka vartoti. Koncertus, kuriuose „dalyvauja” 60 dulkių siurblių, 8 šaldytuvai, 12 parketo blizgintuvų, 104 skalbimo mašinos, 200 radijo imtuvų ir kita įvairi technika, muzika vargu ar galima pavadinti. Bet pats Geertas Janas Hobijnas savo veiklą vis dėlto vadina muzikavimu, leidžia albumus ir koncertuoja. Mums net sunku įsivaizduoti, kiek košmariškų kūrinių jis yra sukūręs nuo „Staalplaat” veiklos pradžios – 1982 metų. Tačiau Geertas Janas Hobijnas neslepia, kad jam auditorijos nuomonė visiškai neįdomi. Jis tvirtina, kad jo tikslas – ne pinigai ir šlovė, o novatoriškumas, originalumas ir su jo koncertais susijusi rizika.
Teatras šaldytuve
Šaldytuvais mūsų herojus koncertuoti pradėjo ne taip seniai, 2000 metais, ir ne Berlyne, o Štralzundo mieste vykusiame „Garage” festivalyje. Šiame festivalyje aštuoni seni šaldytuvai buvo paversti mažais šviesos ir garso teatrais. Bent taip teigiama recenzijose. O paprasčiau šnekant, į tuos šaldytuvus sugrūdo stalines lempas, spausdintuvus, bulvių tarkavimo mašinas, sulčiaspaudes, žaislus ir visokius kitokius rakandus. Viską kažkaip prijungė prie 220 voltų įtampos, į didžėjaus rankas davė pultus su jungtukais, kad šie juos junginėdami skleistų garsus ir blykčiotų šviesomis.
Masinė skalbykla
Aštuonių šaldytuvų muzika taip įkvėpė avangardistą, kad nepraėjus nė dviem mėnesiams Berlyno centre esančioje aikštėje po atviru dangumi jis atliko koncertą 104 skalbimo mašinomis. Beje, koncerto metu prie skalbimo mašinų buvo prijungta ne tik elektra, bet ir vanduo.
Nors kiekvienas klausytojas galėjo išsiskalbti purvinus drabužius, tačiau vargu ar kas nors į koncertą atėjo su nešvarių paklodžių, užvalkalų ir riebaluotų marškinių ryšulėliu – vis dėlto tai menas, o ne koks masinis skalbimas. Tik nemanykite, kad koncerto klausytojai galėjo gėrėtis vieningu ir monotonišku 104 skalbimo mašinų „Siemens Siwamat” ūžimu, klausytis, kaip darniai gurgia iš jų ištekantis vanduo. Nieko panašaus nebuvo – į skalbimo mašinų būgnus buvo prikišta įvairiausių daiktų: žaislinių muzikos instrumentų, ledinukų, šakučių, šaukštų, monetų, plastiko butelių ir kitokio šlamšto, kuris gali tilpti į skalbimo mašiną ir barška, tarška, bumbsi. Taigi buvo plaunami ne skalbiniai, o klausytojų ausys.
Ligoninės oratorija
2002 m. rudenį Geertas Janas Hobijnas atvyko į viduramžių laikų ligoninę „Hospice Comtesse”. Ne, jis nesusirgo, o ligoninė ne „durnynas”, tad niekas per prievartą jo ten neįkišo. Ligoninė tapo nauja koncertų vieta, kurioje maestro atliko kelis pusvalandžio trukmės koncertus. Kodėl pusvalandžio, istorija nutyli. Sako, tie koncertai labai patiko vaikams, tačiau jų tėvai buvo, matyt, kitos nuomonės ir galbūt pusvalandis buvo tas laiko tarpas, kai žmogus dar gali ištverti maksimalius ausų būgnelių išbandymus.
Trumpai apie koncertą. Didelėje salėje stovėjo 8 metalinės lovos. Ant šių lovų buvo padėta 60 dulkių siurblių, prie kurių oro pūtimo angų mūsų šaunusis olandas (jis ir orkestro dirigentas) prijungė plastiko butelius ir vaikiškas dūdeles. Įsivaizduokite, kokia įspūdinga muzika turėjo skambėti toje gaudžiančia akustika pasižyminčioje salėje: girgžda lovos, ūžia dulkių siurbliai, cypia vaikiškos dūdelės, dusliai baubia buteliai…
Vėliau buvo atliktas 60 dulkių siurblių ir 2 betono maišyklių koncertas, o dar po kurio laiko dulkių siurblių koncertų sėkmės įkvėptas olandas Geertas Janas Hobijnas pagrojo unikalią simfoniją „Plaukiantys dulkių siurbliai”. Joje „dalyvavo” net 100 dulkių siurblių ir 10 benzino kanistrų.
Japoniškas žudikas
2004 metų kovas. Amsterdamas. Elektroninės muzikos ir audiomeno festivalis „Earational”. Čia olandų instaliuotojas pasirodė ne dulkių siurbliais ar šaldytuvais, o „Yokomoto” sistema nešinas. Su ja, teigiama, apvažiavo dalį Europos. Apie koncertus plačiai rašė Nyderlandų ir Vokietijos spauda. „Yokomoto” tai toks japoniškas žaisliukas, kurį sudaro baterija maitinamas automobiliukas. Automobiliukas važinėja viniline plokštele ir ja groja, nes apačioje yra garso „nuėmėjas” (turbūt koks pjezokristalas). Garsą automobiliukas radijo bangomis perduoda kolonėlei, kurioje yra imtuvas ir stiprintuvas.
Turbūt nereikia aiškinti, kodėl tuos automobiliukus vadina „Vinyl killers”. Ši nesąmonė – tik plokštelėms gadinti, o ne groti. Mums jau gerai pažįstamas Geertas Janas Hobijnas paima dešimt plokštelių, tiek pat automobiliukų ir… Atspėjote, juos paleidžia vienu metu. Kakofonija nereali. Bet tai tik eksperimentas ant stalo, o salėje, kur koncertuojama publikai, automobiliukai važinėja ant specialių gražių padėklų, o garsas siunčiamas į šimtus radijo imtuvų, pakabintų ant lubų.
Grojantys triušiai
Geerto Jano Hobijno karjeroje yra ir nerealizuotų projektų. Tačiau ateis laikas ir jie bus įgyvendinti. Vienas jų – koncertiniai pusryčiai „Miffy”, kuriuose „dalyvauja” 8 žaisliniai triušiukai, grojantys keturiomis melodikomis (toks pučiamasis instrumentas su pianino klaviatūra), skrudintuvas ir dulkių siurblys. Idėja tokia: ateini prie skrudintuvo, įdedi batono riekelę ir lauki, kol apkeps. Skrudintuvė ne tik kaitina batono riekelę, bet ir įjungia dulkių siurblį, kuris pučia orą į melodiką ir žaislinių triušiukų varikliukus. Kol skrudintuvas veikia, triušiukai groja. Kai batono riekelė apkeps ir skrudintuvas išsijungs, nustos veikti ne tik dulkių siurblys, bet ir triušiukai. Nori dar paklausyti nuostabios triušiukų muzikos? Suvalgyk batono riekelę, pasiimk kitą ir vėl įdėk į skrudintuvą.
Ko nepasakiau
Geertas Janas Hobijnas savo instaliacijas gamina ne vienas. Jam padeda keletas bendraminčių: anglas dailininkas Karlas Krovatas, suomis apšvietimo dizaineris Mikas Hynninenas ir kt. Nepasakiau ir to, kad kai kuriuose koncertuose dalyvauja ir keli didžėjai, kurie groja įvairią muziką – nuo technostiliaus iki Editos Piaf klasikos. Bet kas lieka iš Editos Piaf muzikos, jei jai akompanuoja 100 dulkių siurblių? Nepasakiau, kad su „Staalplaat” ženklu yra išleista apie 300 albumų, bet negi juos visus klausysim?