Kasmet pavasarėjant (kovo-gegužės mėnesiais) Pietų Švedijos pakrantės pritraukia tūkstančius žvejų iš aplinkinių šalių. Ypač jų daug būna iš Vokietijos ir Danijos.
Visus vilioja Baltijos jūroje aktyviai po rudens neršto besimaitinantys šlakiai. Jie pradeda grįžti į jūrą iš karto po neršto lapkričio-gruodžio mėnesiais. Jie sulysę, todėl grįžę pradeda maitintis. Balandžio mėnesį šlakiai jau būna beatgauną sidabrinę spalvą ir raumenų tonusą, kiekvienu vandens temperatūros laipsniu darosi vis ėdresni, taigi ir tampa nesudėtingas laimikis žvejams. Labiausiai paplitęs gaudymo metodas muselinėmis ir spiningais.
Žvejyba jūroje yra nemokama, todėl nekyla jokių biurokratinių barjerų. Teisybės dėlei, ponerštinis šlakis dar vadinamas „keltu”, nėra pats laukiamiausias laimikis. Visi trokšta pagauti šlakį, kuris pernai metais nebuvo neršti, o ruošiasi tai daryti tik ateinantį rudenį. Tokia žuvis yra žymiai raumeningesnė ir kelis kartus stipresnė. Be to, mėsa yra ryškiai raudona ir skani, tuo tarpu „keltų” mėsa yra blyški, panašėja į pilką. Būtent dėl maistinių ir kovotojiškų savybių „tikrasis” šlakis yra labiau vertinamas. Tarp vietos muselininkų yra nusistovėjusi taisyklė, kad sugautus „keltus” paleidžia atgal. Žinoma taip daro ne visi žvejai, tik save gerbiantys. Juk „keltas”, galima sakyti, atliko žygdarbį. Jis praėjusį rudenį sugebėjo nuplaukti iki nerštaviečių, aplenkdamas tuziną mirtinų pavojų, o neršti sėkmingai grįžta į jūrą, kad atsigautų ir po pusantrų metų, o gal net ir kitą rudenį vėl plauktų į upes neršti.
Štai ką papasakojo „Klaipėdos” skaitytojams apie šlakių žvejybą Pietinėje Švedijos pakrantėje. Trys Klaipėdos muselininkų klubo „Verpetas” nariai – Algis Brazauskas, Aleksandras Gončarovas ir Rolandas Minčinauskas nusprendė išbandyti laimę. Maršrutas labai paprastas. Keltu Klaipėda-Karlzhamnas, po to nedidelis Švedijos miestelis Simrishamnas, įsikūręs apie 150 km piečiau nuo Karlzhamno. Simrishamno apylinkės yra ne tik gera žvejybos, bet ir labai geografiškai patogi vieta. Priklausomai nuo vėjo krypties gali surasti užuovėją. Prieš atvažiuodami jie turėjo informacijos, kad žuvis yra gana aktyvi ir nebus didelio vargo pagauti. Tą patį patvirtino žvejai, sutikti Tobisviko kempinge. Matė 3-5 kilogramų žuvų file.
Tačiau neperšokęs griovio, nesakyk op… Pirmos dienos vakarą žvejai pajuto oro pasikeitimus. Atšalo, vėjas pasisuko iš šiaurės vakarų. Niekam nekibo. Kitos dienos rytą vėjas jau pūtė iš pietvakarių ir gana stiprus. Pirmą pusdienį nieko. Popiet surado nedidelį paplūdimį iš juodos spalvos akmenukų. Logika sakė, kad, šviečiant saulei, juoda spalva akumuliuos daugiau šilumos, todėl vanduo bus šiltesnis. Neapsirikome, čia vanduo buvo 1,5 laipsnio šiltesnis. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Iš pradžių Aleksandras pagavo savo gyvenimo rekordą – 5,15 kg šlakį, o vėliau Algis 2 ir 3,5 kg šlakius. Bet tuo viskas ir baigėsi. Orų permainoms nebuvo matyt galo: ėjo atmosferos fronto linija (juk tuo metu Lietuvoje net pasnigo). Per likusias 3 su puse dienos kiek bemosikavo vyrai nuo ryto iki vakaro, bet taip kibimo ir nesulaukė.
Grįžę į Lietuvą po kelių dienų, sužinojo, kad šlakiai vėl pasirodė arčiau kranto ir buvo gana aktyvūs. Čia jau nieko nepadarysi, kaip rusai sako – „ryba delo vodianoje”.