Prezidentui atmetus Seimo siūlytas PVM grąžinimo už naujus automobilius įstatymo pataisas, LŽ skaitytojai diskutuoja ir siūlo įvairias priemones, kurios galėtų paskatinti atnaujinti šalies automobilių parką. Apie tai ir ši publikacija.
Kuo blogas senas automobilis? Juk žmonių išmintis teigia: „Senas arklys vagos negadina.” Kodėl ši patarlė netinka automobiliui, ar visos bėdos sietinos tik su jo „amžiumi”? Žiniasklaida nevengia pateikti faktų, neva daugelio avarijų kaltininkai – seni automobiliai, kurių šalies transporto priemonių parkas perpildytas. Tačiau objektyvi statistika skelbia, kad dėl techninių priežasčių nutinka tik 2-3 proc. eismo įvykių. Tad kur čia priklausomybė nuo mašinos senumo? Automobilių konstrukcijos kasmet tobulėja, į juos montuojama vis daugiau saugos įrangos – pradedant saugos diržais, oro pagalvėmis ir baigiant šiuolaikiškomis elektroninėmis sistemomis, kurios ištaiso vairuotojų klaidas ir didina važiavimo saugumą. Seni automobiliai tokių įrenginių neturi, todėl, atrodytų, jie iš tiesų yra pavojingesni už naujus.
Neapsaugo nuo avarijų
Vis dėlto žmogiškasis veiksnys tebėra esminis saugaus eismo pagrindas. Tai patvirtina ir oficiali statistika. Vadinasi, daug svarbiau yra ne automobilis – naujas ar senas, o tai, koks vairuotojas jį vairuoja. Mašinos saugos priemonės tik sušvelnina pačios avarijos padarinius. Nauju automobiliu važiuojantys žmonės mažiau nukenčia, nes yra geriau apsaugoti. Tačiau pavojingo vairavimo padarinių nepadeda išvengti net pati moderniausia elektroninė įranga. Senesnės konstrukcijos automobilis, valdomas supratingo, savo važiavimo galimybes suvokiančio ir kelio sąlygas tinkamai vertinančio vairuotojo, yra nė kiek ne pavojingesnis už nemokšos vairuojamą naujausios konstrukcijos modelį. Bėda nutinka tada, kai į mašiną, neturinčią saugos elementų, atsitrenkia kito asmens neatsakingai valdomas automobilis. Antra vertus, senais ir nebrangiais automobiliais dažnai važinėja jauni, vairavimo patirties stokojantys ir savo galimybes pervertinantys vairuotojai. Tokie keliuose pavojingi ir sau, ir aplinkiniams.
Išreiškiamas savas aš
Kokie veiksniai lemia tai, kad mūsų tautiečiai beatodairiškai perka senas, kitų kraštų vairuotojų nuvertintas transporto priemones? Čia, matyt, pirmiausia kalti genai. Dar žiloje senovėje vargingas valstietis, turėjęs gabalėlį žemės, o arklio – ne, buvo laikomas žemesnės kastos net tarp neturtingesnių, bet pagalbininkų ūkyje turėjusių kaimiečių. Tą patį galima pasakyti ir apie automobilį. Sovietiniais laikais jis buvo daugelio svajonė. Pragyvenimo lygis kai kurioms šeimoms leido rinkos sąlygomis įsigyti norimą automobilį, tačiau stigo pačių automobilių. Juos galėjai nusipirkti tik pagal paskyras, o šias gaudavo vien tie, kurie pelnydavo valdžios malonę. Turguose už keturračius tekdavo mokėti dvigubai. Jau tais laikais automobilį turinčio žmogaus socialinė padėtis buvo kur kas geresnė.
Atkūrus nepriklausomybę situacija pasikeitė iš esmės. Posakis „Gamta nemėgsta tuštumos” virto „kūnu” – šalį užplūdo nenauji automobiliai. Viena priežasčių, kodėl sunku išgyventi be mašinos, yra ir psichologinė. Daugelis neįsivaizduoja savo gyvenimo be šios transporto priemonės. Tie žmonės tarsi susitapatina su automobiliu, per jį siekia išreikšti savąjį aš.
Būtinos priemonės
Kas daroma, kad šalyje senų automobilių nebedaugėtų ar jų skaičius bent jau stabilizuotųsi? Valdžia svarsto ekonomines priemones, skatinančias pirkti naujas mašinas. Tačiau tai liečia tik juridinius asmenis, o šie nepakeis esmės. Vargu ar padės ir siūlymai taikyti mokesčių lengvatas, kaip daroma įsigyjant kompiuterius. Mūsų tautiečiai dar negreitai bus pajėgūs įpirkti naujų ar mažai eksploatuotų automobilių. Tačiau imtis priemonių, kad šalis galutinai nevirstų Europos sąvartynu, – būtina.
Diferencijuota patikra
Viena priemonių, galinčių priversti vairuotojus susimąstyti dėl automobilio „amžiaus” – privalomos techninės apžiūros (TA) periodiškumas.
Pagal Seime rengiamą LR eismo saugumo automobilių keliais įstatymą Vyriausybė viename punktų įpareigoja nustatyti kelių transporto priemonių privalomos techninės apžiūros tvarką. Šiuo metu visiems lengviesiems automobiliams, išskyrus specialiosios paskirties (pavyzdžiui, mokomiesiems), privaloma TA atliekama kas dvejus metus. Specialistų teigimu, eksploatuojant senesnius automobilius po TA praėjus pusei metų vėl atsiranda gedimų. Jiems pašalinti reikalingas remontas. Taigi tikslinga, kad nauji automobiliai, iki 3 metų, nebūtų tikrinami TA stotyje, 3-10 metų automobilių apžiūra būtų privaloma kas dvejus metus, o 10-ies ir senesnių – kas metus. Tačiau toks skirstymas pagal automobilių „amžių” reikalauja tolesnių tyrimų ir stebėjimų. Diferencijuotas apžiūrų periodiškumas priverstų susimąstyti, ar verta pirkti pigų seną automobilį. Juk jį eksploatuojant tektų susidurti su papildomais nepatogumais. Sumažėjus senų mašinų paklausai, sumažėtų ir jų pasiūla.
Galimas ir ekonominis skatinimas. Savininkams, atidavusiems senus automobilius į perdirbimo įmonę, galėtų būti mokamos tam tikros išmokos. Draudimo kompanijos turėtų didinti draudimo įmokas atsižvelgdamos į automobilio „amžių”.