Jeigu šiandien marijampoliečio ar kito šalies regiono gyventojo paklaustume, kas bendra tarp tautos patriarcho Jono Basanavičiaus ir generolo Stasio Raštikio, tarp Vinco Kudirkos ir palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio, tarp skulptoriaus Vytauto Kašubos ir Prano Vaičaičio, dažnas tik galvą kraipytų. Tačiau bendrumų esama – visų jų likimas susijęs su viena seniausių Užnemunėje Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija.
Ir šiandien po 1870 metais statytais, vėliau ne kartą perstatytais, bet išlaikiusiais savo savastį gimnazijos skliautais aidi jauni balsai. Vėl kaip kadaise mokyklos kieme pirmuosius žiedus
skleidžia alyvos…
Kas ramsčiuodamasis lazdele ar net prilaikomas artimųjų, kas ir skubesniu žingsniu vėl kilo senaisiais gimnazijos laiptais, vėl vėrė sunkias, taip pat kaip kadaise girgždančias duris ir susirinkusiųjų minioje ieškojo pažįstamų akių… Gal dar pamatys kurį iš buvusių klasės draugų, su kuriais nesimatė bemaž pusę amžiaus, gal netyčia kažkur matytas veidas primins pirmąją gimnazistų jaunystės meilę…
Ši 140 metų jubiliejų mininti gimnazija gali didžiuotis auklėjusi ne tik šiuos šviesuolius, bet ir dar visą būrį. Joje mokėsi tautinio atgimimo veikėjai Petras Arminas-Trupinėlis, Vincas Pietaris, Vincas
Šlekys, šeši Nepriklausomybės Akto signatarai, nemažai būsimų rašytojų – P.Vaičaitis, Pranas Mašiotas, Vincas Mykolaitis-Putinas, taip pat mokslininkai Jonas Jablonskis, Algirdas Greimas, Angelė Vyšniauskaitė, o dar menininkai, pedagogai, dvasininkai… Sunku suskaičiuoti, kiek žymių žmonių yra į gyvenimą išleidusi ši mokykla. Jos pradžia, kaip pažymėjo mokyklos muziejaus vedėjas Vincas Peckus, buvo visai kitokia negu dabar. Gūdžiais 1840 metais, kai apie lietuvišką mokyklą niekas net ir pagalvoti nedrįsdavo, iš Seinų į Marijampolę buvo atkelta lenkiška apskrities progimnazija. Nors joje
kalbėti lietuviškai buvo draudžiama, o ką ir sakyti apie lietuvių kalbos dėstymą, draudimas darė priešingą įtaką – kaip tik joje brendo XIX amžiaus vidurio lietuvių kalbos mokytojai, vėliau ugdę garsiausius šalies kalbininkus. Tai Ferdinandas Žilinskas bei Petras Arminas-Trupinėlis, knygnešystės pradininkas ir knygnešių globėjas kunigas Martynas Sederevičius.
Po 1863 metų sukilimo carinė valdžia lenkišką mokyklą pradėjo rusinti ir visaip stengėsi, kad Marijampolėje besiformuojanti inteligentija integruotųsi į Rusijos kultūrą. Dėl to lenkiška mokykla tapo septynių klasių rusų gimnazija. Ji buvo skirta lietuvių vaikams, todėl, be rusų, mokiniai buvo mokomi ir lietuvių kalbos. Gabiausiuosius toliau buvo siekiama pritraukti mokytis Maskvos ir Peterburgo universitetuose. Užmačios su inteligentija iš Marijampolės išguiti ir lietuvybę nuėjo perniek, kai 1871 metų pavasarį baigdamas gimnaziją Petras Kriaučiūnas per mokslo metų baigimo iškilmes į susirinkusiuosius prabilo lietuviškai. Tai buvo negirdėtas dalykas.
Kaip sniego gniūžtė nuo kalno, taip per Marijampolę ir visą Sūduvą, o vėliau – ir Lietuvą ritosi lietuvybės banga, įtraukdama kaskart vis daugiau žmonių. Menkai ją tesustabdė ir carinės represijos prieš slaptą gimnazistų leistą „Priešaušrio” laikraštėlį, „Sietyno” draugiją, lietuviškus leidinius. Mokykla veikė ir per Pirmąjį pasaulinį karą, tik jau ne Marijampolėje, o Rusijos gilumoje – Jaroslavlyje. Marijampolėje gimnazija atkurta 1918 metais, ji vėl tapo lietuvybės bei kovos už nepriklausomybę lopšiu. Ne veltui 1920 metais buvo pavadinta Rygiškių Jono gimnazija. Tam pritarė pats J.Jablonskis, pasirašinėdavęs Rygiškių Jono slapyvardžiu.