Mieste dar nenunyko mažieji turgeliai ir gatvės prekyba ten, kur žmonėms tiesiog patinka prekiauti.
Vidutiniokų patogumui
Žvejybos uosto rajone dar veikia mažas turgus. Jis čia turi senas tradicijas dar nuo tada, kai daržininkystės neatsisakę pokario naujakuriai ėmė siūlyti pirkti savo derliaus perteklių.
Ir dabar čia pagrindinė prekė – bulvės, o turgelis seniai jau įteisintas ir švariai tvarkomas. Tik bulvės ir kitos daržovės jau ne vietinių daržininkų užaugintos, o tiekiamos iš įvairių kaimų. Šiame turgelyje yra ir nedideli paviljonai, kur prekiaujama šviežia mėsa, duonos gaminiais. Rytą turgelis gyvesnis – iš kaimų atvažiuoja smulkūs ūkininkai, atveža šviežio pieno ir pieno produktų. Tai – labiausiai perkamos prekės.
Naujojo turgaus direktorius Liudas Butautas sakė, kad šis turgelis labai reikalingas kvartalo gyventojams ir ypač pagyvenusiems žmonėms, kurie toli nuo savo namų nenori eiti.
Veidas keičiasi
Prekiavimas turguose baigia prarasti kaimiškąjį veidą. Bet pomėgis prekiauti nenyksta. Judriose miesto vietose, kur yra daug praeivių, įsitaiso dažniausiai moterys ir ant kokios dėželės sudeda siūlomas prekes: vazonėlius su prigijusiais vaistinių gėlių daigais, stiklainius su savo uogienėmis ar marinuotais agurkais, žiupsnį ant palangės praaugusių svogūnlaiškių. Arba lenkiškų liemenėlių, senos gamybos lietuviškų elastinių puskojinių. Tik niekas garsiai nekalba, jog pasiūloma ir nematomų prekių. Bet – „nepagautas – ne vagis”.
Nelegalūs turgeliai vis gyvuoja įvairiose Taikos prospekto vietose. Jie suteikia tam tikros šilumos ir atokvėpio įprastam liūdnų ir susirūpinusių gatvės praeivių sraute. Čia galima pabendrauti, pasikalbėti ir už kelis litus nusipirkti nedidelę natūraliai žydinčią (ne chemijos išprievartautą) pelargoniją. Priedas prie prekės yra garantija, kad namuose gėlė augs, gyvuos, žydės. Čia už kelis litus siūlo įvairias ligas šalinantį augalą „auksinį ūsą” ir dovanų – aibę patarimų, kaip juo gydytis.
Žmonėms nekliudo
Paprasti klaipėdiečiai tokios prekybos nepeikia. Noriai kalbasi su prekiautojais. Ir šie džiaugiasi galėdami bendrauti, pabūti žmonėse, pagirti savo prekes ir priminti jų kilmę. Kalbama, kad elastinės puskojinės, kuriomis prekiaujama tiesiog gatvėje, esančios dalis neišmokėtų atlyginimų kažkada jas mezgusioms darbininkėms. Davė produkcijos, ir tegu verčiasi kas kaip išmano. O įmonė seniai žlugo.
Gaila, tačiau beveik išnyko gatvės prekyba gėlėmis. Ilgai toks turgelis gyvavo Herkaus Manto gatvėje priešais „Vaivą” po gražuoliu klevu. Paskui buvo M.Mažvydo alėjoje. Uja moterėles iš visur. Įstatymų kalba joms, kaip ir visiems nelegaliems prekiautojams, nepalanki: be patentų, be leidimų negalima, ir tiek!
Įstatymai rūstūs
Noras įteisinti ir sutvarkyti smulkiąją lauko prekybą, įrengti gražius staliukus po stogu ne visada baigiasi sėkmingai. Melnragėje seniūnė bandė įkurti mažą turgelį. Mintis buvo itin patraukli, nes Melnragėje yra žvejų, kurie valtimis plaukia į jūrą ir partraukia tinklus žuvų. Kas blogo, jeigu iš karto atneštų jų ant prekystalio gyvenvietės aikštėje? Arba kas blogo, jeigu plūstantys poilsiautojai čia nusipirktų indelį pirmųjų braškių?
Tam buvo įrengti, malonia žalia spalva nudažyti prekystaliai su stogeliu. Tačiau neilgas buvo jų gyvenimas. Biurokratiniai reikalavimai pasirodė esą stipresni už paprastų žmonių pastangas ir norus tvarkytis praktiškai, ūkiškai. „Biurokratija dabar yra stipresnė už jūros bangas”,- pripažino ir seniūnė Vanda Dorčienė.