Nors Europa išskėstomis rankomis laukia jaunų, darbščių ir daug nereikalaujančių lietuvių, o valdžia skundžiasi vis didesniu protų nutekėjimu, vis dar yra manančių, kad Lietuvoje gyventi gera. Ir tai – ne užkietėjusio Lietuvos patrioto, o dvidešimtmetės italės mintys.
Chiara Giglio (Kjara Giljo), mergina iš Sicilijos, jau aštuonis mėnesius gyvena Klaipėdoje. Čia ji atvažiavo pagal studentų mainų programą studijuoti anglų kalbos.
„Į Lietuvą atvykau, nes norėjau nuvažiuoti kuo toliau nuo Italijos, pažinti visiškai kitokią kultūrą. Dar viena priežastis, kodėl esu čia, o ne kur nors kitur – rusų kalba. Pagyvenus Lietuvoje, rusiškai jau suprantu beveik viską, tik pačiai šnekėti dar sunkiai sekasi. O į uostamiestį atklydau todėl, kad man dar būnant Italijoje, mano universitete mokėsi viena klaipėdietė – ji ir paragino mane vykti į šį miestą”, – pasakojo mergina.
Karštą Italijos saulę į niūroką Lietuvos klimatą metams iškeitusi mergina tokio savo poelgio nesigaili. Jai čia patinka viskas. Na, beveik. „Klausi, kaip man patinka lietuviški patiekalai? Turi omenyje cepelinus, ar ne? Oi, jų tikrai nemėgstu. Visai kas kita – žemaičių blynai. Jie tikrai skanūs”, – savo nuomone apie lietuvišką virtuvę dalijosi smulki juodaplaukė.
Pasak merginos, Lietuvoje viskas kitaip – žmonės, aplinka, mokslai. Mūsų tautiečius ji apibūdina kaip paprastus, nuoširdžius žmones. Na, o studijos? Kuo skiriasi aukštojo mokslo sistema Italijoje nuo mūsų taip keikiamų ir reformos besiprašančių universitetų? „Italijos universitetuose nėra akademinių grupių – visos paskaitos vyksta auditorijoje sėdint šimtui studentų. Taigi apie kažkokį bendravimą tarp studento ir dėstytojo nėra net ko kalbėti – individualiai jis nė vieno nepažįsta.
Klaipėdos universitete sudaromos studentų grupės man atrodo tikrai geras dalykas – jei kas neaišku, gali pasiklausti, dėstytojas pažįsta visus savo studentus, paskaitų metu gali kalbėti visi, o tai ypač svarbu tokiems kaip man, studijuojantiems kalbas”, – pagyrų negailėjo Chiara.
Pastaruoju metu Klaipėdoje besimokantys užsieniečiai patiria agresyvių vietinių jaunuolių išpuolius, bet italei to patirti neteko. „Čia jaučiuosi kiek keistai. Žmonės, išgirdę mane šnekant angliškai ar itališkai iškart atsisuka, įdėmiai nužiūri. Drąsesni prieina, klausinėja iš kur esu, ką čia veikiu ir panašiai. Nepasakyčiau, kad toks dėmesys man nepatinka – gera jaustis pastebimai. Jokios agresijos ar diskriminacijos savo atžvilgiu nepajutau. Pagrindinėse gatvėse vaikščiodama jaučiuosi saugiai, kiek neramiau grįžti į bendrabutį (esantį Statybininkų pr. – Aut. past.) – bet ne vien dėl to, kad esu užsienietė. Manau, kad taip pat ir kiti čia gyvenantys jaučiasi”,- pasakojo mergina.
Po mėnesio Klaipėdą paliksianti Chiara jau planuoja sugrįžti į Lietuvą. Ir ne vien dėl nuoširdžių žmonių ar žemaičių blynų – čia ji susipažino su šviesiaplaukiu mėlynakiu ekonomikos studentu Justinu. „Tiesą pasakius, Lietuvoje gražių vaikinų nelabai yra. Gal vos vienas kitas – ir tai daugiau išimtys. Dauguma eina, keikiasi ir dar sau po kojomis spjaudo. Nepatinka man tokie chuliganai, – lietuvius kritikavo mergina. – Italai visai kitokie – pasitempę, susitvarkę. Nors ir jie minusų turi – per daug išlepę yra. Jiems labai svarbu etiketės, garsūs vardai. Lietuviams viso to, kiek pastebėjau, nereikia.”
„Su Justu susipažinom, nes gyvename viename bendrabutyje. Kažkurį vakarą fojė susitikom, pasišnekėjom, paskui filmą pažiūrėjom. Taip viskas ir prasidėjo. Tiesa pasakius, į jį jau anksčiau dėmesį buvau atkreipusi – žiemą jis vaikščiojo su tokia keista balta kepure, panašia į tas iš rusiškų komedijų”, – atviravo Chiara.
Justino negąsdina karštas itališkas charakteris – su savo panele jis puikiai sutaria, padeda jai pramokti lietuvių kalbos ir pat pamažu mokosi italų. Vieną svarbiausių sakinių studentė jau išmoko: „Aš esu protinga mergina.” „Pasakei tai gerai, tačiau, man regis, meluoji”, – traukia ją per dantį Justas.