Ar paskolos stumia lietuvius į bedugnę?

Vis drąsiau vieną iš vakariečių įpročių – gyventi skolon ir džiaugtis gyvenimu dabar, o ne kažkada vėliau – perimantys lietuviai pastaruoju metu pradėti gąsdinti, jog greitai susidurs su nemokumo problema.

Užsienio ekspertai ragina apie galimą liūdną galą susimąstyti ir šalies bankus, esą lengva ranka dalinančius kreditus.

Visgi šalies bankininkystės sektoriaus, kuriame dominuoja įvairias krizes jau išgyvenusių Skandinavijos bankų valdomos finansinės institucijos, atstovai teigia esą ramūs. Jie ragina vadovautis ne emocijomis paremtais teiginiais, kaip antai „kas penktas – skolingas, kas dvidešimtas – prasiskolins”, o realiais faktais. Pastarieji rodo, jog lietuviai pagal įsiskolinimo lygį gerokai atsilieka ne tik nuo Vakarų Europos, bet ir nuo artimiausių kaimynų.

Primenama ir tai, kad mes gyvename kur kas ankščiau nei statistinis europietis, o

Būsto ir vartojamųjų paskolų augimo dinamika (mlrd. litų)

egzistuojantys statybų tempai būsto poreikio dar ilgai nepatenkins.
Būsto ir vartojamųjų paskolų augimo dinamika (mlrd. litų)

Daug ar mažai?

Grėsmingus straipsnius ir reportažus pateikiančios žiniasklaidos priemonės akcentuoja, kad praėjusių metų pabaigoje Lietuvos bankai buvo suteikę paskolas 565 tūkst. žmonių.

Banko „DnB NORD” mažmeninės bankininkystės departamento vadovas Raimondas Kutra tokiuose teiginiuose jokios grėsmės neįžvelgia – Skandinavijoje, Vokietijoje paskolas turi vos ne kiekvienas asmuo. R. Kutra ir jo kolegos iš kitų bankų teigia, jog visų pirma derėtų atsižvelgti į paskolų santykį su bendruoju vidaus produktu.

„Paskolų santykis su bendruoju vidaus produktu Lietuvoje dar gerokai atsilieka ne tik nuo Centrinės Europos valstybių, bet ir nuo Estijos bei Latvijos. Bendras kreditų pasiėmusių žmonių skaičius taip pat nedidelis”, – teigia „Nordea Bank Lietuva” mažmeninės bankininkystės departamento vadovas Jaunius Marinskas.

2006-ųjų pradžioje didžiausią naštą žmonėms sudarančių būsto paskolų portfelio santykis su bendruoju vidaus produktu Lietuvoje siekė 9,1 proc., Estijoje – 16,9 proc., Latvijoje 18,9 proc., euro zonoje – 34,5 proc., Airijoje ir Vokietijoje viršijo 50 proc. Per praėjusius metus šis rodiklis Lietuvoje pakilo iki 12,6 proc.

Lietuvos banko duomenimis, iki šių metų balandžio namų ūkiams šalies bankai buvo suteikę 17,622 mlrd. litų paskolų. 11,641 mlrd. litų iš jų sudarė būsto paskolos, 2,793 mlrd. – vartojamosios paskolos.

Lietuvos bankų asociacijos duomenimis, praėjusių metų pabaigoje Klaipėdos apskrities gyventojai turėjo paėmę būsto paskolų už 1,77 mlrd. litų (vien uostamiestyje – už 1,59 mlrd. litų), vartojamųjų paskolų – už 288,8 mln. litų (vien Klaipėdoje – už 182,2 mln. litų).

Ar sugeba grąžinti?

Kai kurios žiniasklaidos priemonės tvirtina, kad daugelis lietuvių įklimpsta į tokį skolų liūną, iš kurio nebesugeba išsikapstyti. Kaip bauginanti informacija pateikiama tai, kad Lietuvoje apie 200 tūkst. privačių asmenų yra įsiskolinę.

Nors pernai vadinamųjų blogų paskolų per metus padaugėjo 37,2 proc. (sausio 1-ąją jų iš viso buvo 374,3 mln. litų), tačiau visame paskolų portfelyje tokių paskolų dalis buvo mažesnė nei 2005-aisiais.

Daugiausia rūpesčių komerciniams bankams kelia klientai, pasiimantys vartojimo kreditus. Pradelstų (kai periodiniai mokėjimai vėluoja daugiau nei du mėnesius) šio tipo paskolų pernai buvo beveik 2 proc. Tuo tarpu būsto paskolų portfelyje pradelstų paskolų dalis išliko mažiausia – 0,54 proc.

Vasarį komentuodamas praėjusių metų šalies bankų veiklos rodiklius, Lietuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas teigė, kad norėdami užimti didesnę rinkos dalį bankai vartojimo paskolas dalija pernelyg lengva ranka, o jas imantys žmonės ne visuomet gerai pasveria savo galimybes. Manoma, kad nemaža dalis vartojimo paskolas paėmusių gyventojų išvyko uždarbiauti į užsienį, todėl skolininkus bankams dabar sunkiau surasti.

Visgi R. Šarkinas akcentavo, kad Lietuvos banko ir komercinių bankų požiūris į su paskolomis susijusios rizikos valdymą sutampa ir šalies finansų „sveikata” yra puiki.

„Viso šalies finansinio sektoriaus blogų paskolų rodikliai yra normalūs, atitinka senas bankininkystės tradicijas turinčių šalių lygį. Šie rodikliai mūsų banke yra dar mažesni, tad esamą paskolų portfelį galima pavadinti puikiu. Visgi rizika visada egzistuoja abiejose pusėse – ir banko, ir kliento. Išduodant paskolas remiamasis turima patirtimi, statistika, nustatomi rizikos kaštai. Lietuvoje dar nėra pakankamai išvystyta kreditų biurų veikla, tačiau ir dabar per atitinkamas duomenų bazes galima gauti reikiama informaciją apie asmens turimus kreditus, buvusius įsiskolinimus. Bankai tarpusavyje keičiasi informacija apie piktybinius klientus. Meluoti pildant paskolos anketą yra rizikinga – gali patekti į nepatikimų klientų sąrašus. Manau, kad netolimoje ateityje kiekvienas asmuo turės savo kreditinę istoriją, kaip yra JAV, jau dedami pirmi žingsniai ir visos Europos Sąjungos mastu – neatsiskaitęs čia, sunkiai gausi kreditą Airijoje ar kitur”, – teigia banko „DnB NORD” mažmeninės bankininkystės departamento vadovas R. Kutra.

Anot SEB Vilniaus banko verslo plėtros departamento direktorės Deimantės Bareikienės, šalies bankai tikrai nėra apakinti didžiulių pelnų – formuojant paskolų išdavimo sąlygas nuolat stebima, kaip keičiasi žmonių pajamos ir išlaidos, įvertinama galima infliacija, ekonomikos pokyčiai. Didėjant žmonių išlaidoms didinama ir likutinė pajamų dalis, kuri būtina norint gauti paskolą.

„Bankai tam ir sukurti, kad valdytų finansinę riziką. Jie nėra sau priešai. Jei būtų problemų, nebūtų tokių pelnų, kuriuos dabar gauna bankai”, – teigia Lietuvos banko ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis.

Papildomas saugiklis

Neseniai švedų verslo dienraštis „Dagens industri” perspėjo, kad Lietuvą ir kitas Baltijos šalis gali ištikti tokia pati finansų krizė, kokia pasireiškė praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigos Švedijoje. Tada dėl labai pigių paskolų švedai kaip pamišę pirko nekilnojamąjį turtą, kol sprogo jo kainų burbulas – būstų vertė krito perpus, smuko nuomos kainos, bankrutavo keletas stambių bankų ir trys ketvirtadaliai nekilnojamojo turto vystymu ar prekyba užsiėmusių įmonių.

R. Kuodžio vertinimu, Lietuvai dabar tikrai negresia tokie pavojai, kaip Latvijai, kuriai tikrai nedaug trūksta iki ekonomikos „perkaitimo”.

„Galbūt dėl situacijos Latvijoje žiniasklaida skiria didesnį dėmesį ir lietuvių skolinimosi ypatumams. Nekilnojamojo turo kainų burbulo sprogimas ne visada pasireiškia kainų grįžimu į ankstesnį lygį. Kai kainos sustoja augti, jas pradeda graužti infliacija, taip pat „išsileidžia oras” iš to burbulo. O tai, kad mūsų bankų sektoriuje dominuoja skandinavai, turintys karčios patirties, yra papildomas saugiklis”, – teigia Lietuvos banko ekonomikos departamento direktorius R. Kuodis.

Kaip bus toliau?

Komercinių bankų atstovai teigia, kad lietuviai ir toliau skolinsis vis daugiau.

„Nuogąstaujama dėl spartaus kreditų portfelio augimo, tačiau jis turi teisę taip augti, nes auga nuo pačios mažiausios ribos. Mūsų banko analitikai prognozuoja, kad būsto paskolų portfelis šiemet augs 40 procentų – mažiau nei pernai, tačiau augimas vis tiek išliks spartus”, – sako D. Bareikienė, SEB Vilniaus banko verslo plėtros departamento direktorė.

„Nordea Bank Lietuva” mažmeninės bankininkystės departamento vadovo J. Marinsko nuomone, šiemet būsto kreditų rinka išaugs apie 43-50 proc.

„Žmonės nėra sau priešai – jei skolinasi, tai tikisi ateityje geriau gyventi. Prielaidos didėti pajamoms yra – Lietuva yra Europos Sąjungos narė, emigracijos dėka atlyginimai kyla itin sparčiai”, – teigia R. Kuodis.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto neseniai atlikto tradicinio šalies tyrimo metu rinkos dalyviai prognozavo, kad gyventojų pajamos šiemet didės apie 12,5 proc. – panašiai kaip ir pernai.

Dar viena priežastis, kuri ir toliau skatins lietuvius skolintis – menkas butų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų. Pernai Lietuvoje būstų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, buvo vienas žemiausių Europos Sąjungoje (ES) – mūsų šalyje tūkstančiui gyventojų teko 375 butai, tuo tarpu kai bendrijos senbuvių vidurkis siekė net 462. Bendras ES vidurkis – 431 butas, Latvijos – 417, Estijos – 460.

Lietuvoje tūkstančiui gyventojų vidutiniškai tenka 2 nauji butai, Estijoje – 2,3. Mūsų šalis prie ES lygio turėtų priartėti per artimiausią dešimtmetį, tačiau tik tuo atveju, jeigu kasmet bus pastatyta apie 12-15 tūkst. butų per metus. Tačiau statistika byloja, kad kalbos apie Lietuvoje egzistuojantį gyvenamosios statybos bumą neatitinka realybės, mat 1990 metais buvo pastatyta 22 100 butų, o pernai – tik 7 292 (2005 m. – 5 933, 2004 m. – 6 804, 2003 m. – 4628).

Lietuva atsilieka ir pagal vidutiniškai vienam gyventojui tenkantį naudingą plotą (23,4 kv. m). Estijoje vienam gyventojui tenka 28,2 kv. m, Latvijoje – 23,9 kv. m. ES vidurkis siekia 40 kv. m vienam gyventojui.

Blogiausias scenarijus

„Būsto paskola – didžiulis ilgalaikis įsipareigojimas. Jį prisiimantis žmogus turi įvertinti tai, kad gyvenimas turi įvairių ciklų – gali keistis darbo situacija, jo ir artimųjų sveikata, didės arba mažės palūkanos. Kol kas analitikai prognozuoja, kad Europos centrinis bankas palūkanų normas kels dar du kartus. Visiems šiems atvejams siūlomi įvairūs apsaugą garantuojantys sprendimai – investicinis gyvybės draudimas, fiksuotos palūkanos ir taip toliau”, – teigia D. Bareikienė, SEB Vilniaus banko verslo plėtros departamento direktorė.

Bankininkai akcentuoja, kad susiklosčius blogiausiai situacijai svarbiausia nesislėpti nuo problemų, glaudžiai bendradarbiauti su banku.

Jei net ir pratęsus kredito grąžinimo terminą arba sumažinus sumą įmokos žmogui vis tiek yra per didelės ir jų padengti nėra galimybių, klientas su banku turi susitarti, kad per tam tikrą laikotarpį jis padengs kreditą pats parduodamas įkeistą turtą. Šiuo atveju žmogus pats ieško jam priimtino pirkėjo, o lėšomis, kurias jis gauna pardavęs įkeistą turtą, padengia bankui negrąžintą kreditą. Likusi pinigų dalis, gauta už parduotą būstą, lieka žmogui. Jei banko klientai, susidūrę su problemomis, nebando jų spręsti, nekreipia dėmesio į banko įspėjimus ar sąmoningai vengia vykdyti savo įsipareigojimus, bankas nutraukia sutartį ir kreipiasi į teismą dėl skolos priteisimo ir priverstinio turto pardavimo. Tačiau net ir šiame skolos išieškojimo etape bankas gali leisti pačiam klientui surasti turto pirkėją ir problemą išspręsti be teisinių institucijų įsikišimo.

Jei visgi prieinama iki tokios situacijos, kad teismas leidžia įkeistą turtą parduoti priverstinai, į procesą įsijungia antstoliai, kurie surengia aukcioną ir turtą parduoda. Pardavus turtą atsiskaitoma su banku, apmokamos teisinės išlaidos ir antstolių darbas, o likusi suma atitenka skolininkui. Bankininkai akcentuoja, kad problemos sprendimui persikėlus į teisminį lygmenį, žmogaus išlaidos gali ženkliai padidėti ir parduoto turto gali nebepakakti visoms išlaidoms padengti. Tokiais atvejais įstatymai suteikia bankui teisę nukreipti pretenzijas į kitą skolininko ar jo šeimos turtą ar sąskaitas.

Uždelstas problemos sprendimas klientui yra nenaudingas ir tuo, kad jis automatiškai patenka į skolininkų sąrašą, todėl tokiam žmogui gali kilti sunkumų gauti paskolą ar kitą finansinę paslaugą ateityje arba tektų skolintis žymiai brangiau.

Bent jau kol kas už paskolas įsigiję nekilnojamojo turto lietuvaičiai beveik nieko nerizikuoja – 2000-ųjų senos statybos butai uostamiestyje pabrango 3,5-5 karto. Pavyzdžiui, už 77 kv. metrų butą Smiltelės gatvėje prieš septynerius metus buvo prašoma 88 tūkst. litų (1 140 Lt/kv. m), o dabar už šioje gatvėje esantį 47 kv. m ploto butą prašoma 280 tūkst. litų (5 960 Lt/kv. m).

Dar labiau laimi įsigiję butą naujos statybos name. Klaipėdietis Vidas pasakojo 2005-ųjų rugsėjį paėmęs paskolą ir įsigijęs 62 kv. metrų ploto butą naujos statybos name Dariaus ir Girėno gatvėje. Tada jis mokėjo 240 tūkst. litų (3 800 Lt/ kv. m). Dabar nekilnojamojo turto vertintojai šį butą vertina 400 tūkst. litų (6 400 Lt/kv/ m), bet teigia, kad jį galima parduoti ir brangiau. Tuo tarpu 2003-iųjų pradžioje butai naujos statybos name ties Baltijos prospekto ir Minijos gatvės sankryža buvo pardavinėjami po 1 760 Lt/kv. m, o kotedžai Melnragėje – po 1 800 Lt/kv. m.

Ekspertai prognozuoja, kad būsto ateityje kainos kasmet kils ne daugiau kaip po 10 proc. Skirtumas tarp senos ir naujos statybos butų, dabar siekiantis maždaug penktadalį, per porą metų mažiausiai padidės 10 proc.