Remiantis apklausų duomenimis, Lietuvos gyventojai pirmenybę iš visų energetikos technologijų teikia vėjo energetikai, tačiau šalyje pasigendama jai plėtoti palankios politikos ir vidinės iniciatyvos.
Pasak Lietuvos energetikos instituto doktoranto Manto Marčiukaičio, mūsų šalies ir kitų Europos Sąjungos (ES) valstybių vėjo energetikos politika yra skirtinga – ES tai yra vienas didžiausių prioritetų.
„Stebint pasaulio vėjo energetikos raidos tendencijas tai yra sparčiausiai auganti energetikos šaka”, – teigia ir Lietuvos vėjo energetikų asociacijos prezidentas Stasys Paulauskas.
Mūsų šaliai S. Paulauskas ir M. Marčiukaitis prikaišioja tai, kad vėjo elektrinės statomos ir energetika plėtojama tik dėl įsipareigojimų ES, o vidinės iniciatyvos nėra. Kitose ES šalyse mažiau kliūčių sudaroma šiai energetikos technologijai plėtoti, tarifai pritaikyti taip, kad vėjo energetiką remtų, o ne stabdytų.
Mūsų valstybė remia 200 MW vėjo jėgainių parko įrengimą šalyje garantuodama elektros energijos supirkimo kainą 22 ct/kWh iki 2020 m. Vidutinė supirkimo kaina iš Ignalinos atominės elektrinės ir kitų gamintojų, išskyrus naudojančias atsinaujinančius energijos išteklius, – 8,5 ct/ kWh.
Lietuva iki 2010 metų yra įsipareigojusi elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių išteklių, tarp jų – ir vėjo, padidinti iki 7 proc., o ES šalyse šis skaičius siekia net iki keliasdešimties procentų. Pavyzdžiui, Danijoje ateinančiais metais iš vėjo pagamintos ir vartojamos elektros energijos dalis sudarys 25 proc., o 2025-aisiais numatyta pasiekti net 50 proc. visos šalyje suvartojamos energijos.
Gyvenimas – penktadaliu trumpesnis
S. Paulauskas pastebi, kad Lietuvoje yra mitų, dėl kurių gyventojai baiminasi vėjo elektrinių: šios neva skleidžia sveikatai kenksmingus spindulius, „sumala” paukščius ir panašiai.
„Galiu patikinti, kad tai – mažiausią poveikį aplinkai daranti energetikos technologija, palyginti su atomine bei kurą deginančia energetika. Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad dėl aplinkos taršos, susijusios su kuro deginimu, mūsų amžius sutrumpėja penktadaliu – 14 metų. Vėjo elektrinės reikšmingų pavojų nekelia ir yra tik nekaltas kūdikėlis”, – sakė jis.
Daugiausia paukščių, anot jo, žūva atsimušę į pastatų langus, yra pagaunami kačių, nugaišta dėl žemės ūkyje naudojamų pesticidų ir panašiai.
Be to, naujųjų malūnų sparno forma yra pakeista ir nebekelia tokio triukšmo, kaip anksčiau. Skleidžiančių sveikatai pavojingus spindulius jėgainių, anot S. Paulausko, nesertifikuotų sertifikavimo institutai.
Nepaisant mitų, anot jo, bendrovės „TNS Gallup” atliktos apklausos duomenimis, lietuviai pirmą vietą – 73 proc. – skiria vėjo energetikai. Branduolinei pritaria 37 proc. mūsų šalies gyventojų. Praėjusių metų viduryje ES atliktos apklausos duomenimis, europiečiai pirmąją vietą – 80 proc. – skiria saulės, antrąją (71 proc.) – vėjo energetikai. Branduolinei čia pritaria tik 20 proc. respondentų.
Trūkumas – kintantis vėjas
Anot M. Marčiukaičio, vėjo energetika yra viena iš aplinką labiausiai tausojančių energetikos šakų. Gaminant elektros energiją vėjo jėgainėse, į aplinką neišskiriamos dujos ir neskatinamas klimato atšilimas. Taip pat nesusidaro jokių atliekų. Viena 1,8 MW galios vėjo jėgainė sumažina anglies dvideginio emisiją 4 000 tonų per metus.
Vėjo ištekliai yra nuolat atsinaujinantys ir niekada neišsenkantys, todėl nekyla grėsmės priklausyti nuo užsienio kuro tiekėjų.
Pasak M. Marčiukaičio, vėjo jėgainių parkai netrukdo žemės ūkio veikloms. Atokesnėse vietovėse, toli nuo elektros tinklų, vėjo jėgainės gali būti pagrindinis elektros energijos šaltinis.
Be šių pranašumų, vėjo energetika turi ir trūkumų. Anot M. Marčiukaičio, elektros energijos gamyba vėjo jėgainėse yra nepastovi dėl kintamo vėjo. Norint užtikrinti pastovią ir patikimą elektros energijos gamybą, vėjo jėgainės turi būti jungiamos į sistemą su papildomais (rezerviniais) energijos šaltiniais. Tiesa, kol vėjas gamina ne itin daug elektros energijos, problemų dėl jo nepastovumo nekyla, o gaminant daug tiesiog reikėtų išmokti sistemą reguliuoti pagal vėjo prognozes.
Jėgainės gali būti statomos tik tam tikrose iš anksto parinktose vietovėse, kur vėjo greitis pakankamai didelis, o dažniausiai tinkamiausi plotai yra toli nuo vartotojų. Taip pat jas sudėtinga prijungti prie elektros sistemos bei balansuoti pačią sistemą.
Be to, vėjo jėgainių keliamas garsas ir šešėliai gali erzinti netoliese gyvenančius žmones, pačios jėgainės gali turėti neigiamą poveikį kraštovaizdžiui.
Šimtametė istorija
Nepaisant minėtų trūkumų, pasaulyje vėjo energetika plėtojama sparčiai. Pirmoji elektrą gaminanti vėjo jėgainė pastatyta 1888 metais JAV. Ji dirbo 20 metų ir buvo naudojama krauti baterijoms. Europoje pirmosios jėgainės atsirado 1891 metais. Jos tiekė nuolatinę elektros srovę. Danijoje 1918 metais 120 jėgainių jau gamino 3 proc. šalies elektros energijos.
Anot M. Marčiukaičio, susidomėjimas vėjo jėgainėmis išaugo po 1973 metų pasaulinės naftos krizės. Tačiau tuomet jėgainės buvo labai brangios.
Sparčiausiai augančia atsinaujinančių šaltinių pramonės šaka vėjo energetika tapo nuo 1990-ųjų. Šiuo metu vėjo jėgainės naudojamos 60 pasaulio šalių, beveik 67 proc. jėgainių yra Europoje. Pagal bendrą vėjo jėgainių galią pirmauja Vokietija (20 GW), antroje vietoje yra Ispanija, trečioje – JAV. Jau ateinančiais metais Vokietijoje turėtų atsirasti pirmieji parkai jūroje.
Lietuvoje iki 2010 metų numatyta pastatyti 200 MW bendros galios vėjo jėgainių, kurios gamins apie 2,5-3 proc. visos suvartojamos elektros energijos. Šiuo metu jau veikia keliasdešimties megavatų bendros galios vėjo jėgainių parkai.