„Muzikoje labai svarbu rasti viduriuką tarp egoizmo ir altruizmo”, – sako atlikėja Jurga Šeduikytė, kuri neseniai išleido antrąjį savo dainų albumą „Instrukcija”.
Į gimtąją Palangą retai sugrįžtančią dainininkę šį kartą atvedė koncertas. „Namo sugrįžti gera. Čia niekas niekada nesikeičia”, – šeštadienį atviravo dainų autorė ir atlikėja, rytoj pasirodysianti Klaipėdoje.
Jurga, ar jauti skirtumą, kur koncertuoti? Gal turi mieliausias širdžiai vietas?
Vieta visiškai neturi reikšmės. Svarbiausia kiti elementai – nuotaika, tai, kiek koncertų buvo prieš tai. Didelę reikšmę teikiu kokybei ir pasirodymų kiekvieną dieną vengiu. Ir, žinoma, labai daug kas priklauso nuo žmonių. Gal vietos, kurias mes lankėme dažniausiai, yra maloniausios. Jos prisijaukintos…
O mažų miestelių žmonės skiriasi nuo sostinės publikos?
Pradėjusi muzikuoti ir eiti šiek tiek kitokiu keliu mačiau, jog neįprastai bei keistai atrodžiau daugumai, nepriklausomai nuo miesto. Būna, pirmą kartą atvažiuoji į miestelį, bet žmonės jau žino, kaip reaguoti. Anksčiau išgyvendavau, kad publika sėdi, klauso ir nieko nesako. Galvodavau – nušvilps. Pasirodo, jie klausydavosi tekstų, kas tuo metu lietuviams nebuvo būdinga.
Išleidai antrąjį albumą ir pavadinai jį „Instrukcija”. Kokius nurodymus nori duoti klausytojui?
Girdėjau neigiamą atsiliepimą, kuris sakė, kokią aš turiu teisę žmonėms duoti instrukcijas. O aš net neturėjau tokios minties… Tai nėra instrukcijų rinkinys, tai tiesiog pratęsimas to, kaip aš matau pasaulį. Viską darau, kaip įsivaizduoju pati, ir išklausęs albumą kiekvienas turi teisę jį atmesti. Bet tikslas tada irgi bus pasiektas, nes žmogus suvoks, ko jam nereikia.
O šis albumas labai skiriasi nuo „Aukso pievos”?
Aš negaliu pasakyti, kuo jis skiriasi. Man atrodo, kad viską tiesiog darai „iš dūšios” ir tada jau atiduodi žmonėms spręsti bei lyginti. Man tai nėra svarbu. Žinau, kad bus trečias darbas ir jis savotiškai bus kitoks, jei nepradėsiu eiti į vieną pusę. O to labai nenoriu. Didysis antrasis albumas, kurio visi taip bijo, gali būti visiškai nebaisus, kai tiesiog darai, ką nori. Kartais klausydamas kitų patarimų gali būti nuvestas į pievas, ir visai ne aukso, – šypsosi.
Įvairi muzika turi įvairią paskirtį. Kas svarbu tau?
Pati klausydama kitų muzikos didžiausią dėmesį kreipiu į nemelavimą ir pajautimą, jog žmogus darė taip, kaip patinka jam. Patinka nuoširdūs ieškojimai. O jie ypač dažnai atsiranda su antru albumu. Ir „Instrukcijoje” yra pakankamai skirtingų kūrinių. Kiekvienas iš jų inspiruoti tam tikros būsenos. Būna, gatvėje pamatai kažką ir pradedi jausti, kad galvoje gimsta melodijos, kurias būtinai reikia užrašyti. Kūrybos negalima stabdyti, nes ji gali prasiveržti blogais dalykais.
Kaip reaguoji į komentarus, kad tavo muzika gydo sielos žaizdas, verčia susimąstyti ar paverkti?
Esu žmogus, kuris atsargiai žiūri į vien teigiamą informaciją. Jau paprašiau, kad klausytojai man duotų ir konstruktyvios kritikos. Aš nieko nesureikšminu. Jei žmogui atliepė, vadinasi, man pavyko dainos žodžiais pasakyti, kas svarbu jam. Tai malonu ir kartu verčia susikurti mažą diskomfortą, kad nestovėtum vietoje. Ant laurų užmigti lengva.
Idealus klausytojo portretas.
Ta prasme idealus tylėtojas? -juokiasi. – Turiu vieną pavyzdį, egzistuojantį realiai. Laukiau eilėje prie bankomato ir moteriškė užsidengusi ausį kalba telefonu bei pasakoja, kaip jai blogai – ausies uždegimas, viskas užknisa, pinigų nėra. Tada taip sunkiai sunkiai man ištaria „ačiū”. Aš klausiu – už ką? „Už ką, už ką? Už muziką”, – sako ji. Tai ir yra idealus klausytojas.
Man patinka skirtingi. Smagu, kai į koncertus ateina pankai. Ir nesvarbu, kad po pasirodymo jie sako: „Nesąmonė.” Gera, kai žmonės, einantys prieš srovę, atkreipia dėmesį. Aš ir pati matydama, kad visi eina prieš srovę, norėčiau judėti pasroviui, nes tai vis tiek bus kitaip.
Nemažai laiko praleidai Naujojoje Zelandijoje. Kelionės gali pakeisti gyvenimą ir kūrybą?
Nieko nėra veltui. Ir ši kelionė buvo labai laiku ir vietoje. Ji man suteikė ramybę pabaigti albumą.
Viename žurnale aprašei savo sapnus. Ar kada nors teko sukurti jų įkvėptą dainą?
Po sapno – ne. Bet labai daug dainų sukurta aktyviausiu sąmonės ir pasąmonės būsenos metu – prieš pabudimą ir užmigimą. Atrodo, tuoj užmigsi ir į galvą pradeda lįsti vaizdiniai bei žodžiai. O kartais pabundi naktį nuo minties, kurią užrašai į mobilų telefoną. Atrodo, geniali frazė, o ryte pasižiūri ir sakai „sorry”…
Turbūt teko girdėti, jog esi įvardijama kaip vienas iš geriausių įvykių šių dienų Lietuvos muzikiniame pasaulyje. Kaip vertini tokius pasisakymus?
Daug kam ir nepatinku. Jie tiesiog tyli, – juokiasi. – Bent jau tikiuosi, kad jų yra, nes atsvara turi būti. Tačiau vienas dalykas yra žmogus, kuris eina su idėja ir kažką pasakoja, ir kitas – žmonių susikurta legenda apie tave, kurios kontroliuoti neįmanoma.
Kita vertus, aš niekada nesureikšminau savo asmenybės, nes ne nuo jos viskas prasidėjo. Prasidėjo nuo to, kad nuliūdau nuo blogų kalbų apie lietuvišką muziką. Pagalvojau, gal pavyks kažką padaryti. Tada atsirado A. Mamontovas, kuris ir padėjo įgyvendinti svajones. Tada nustojau kalbėti ir pradėjau rašyti dainas.
Kaip pasikeitei pati ir tavo kūryba nuo tų laikų, kai dar buvai nežinoma?
Atsirado muzika. Juk pradžioje buvo kitų sudainuotos dainos. Labai geras etapas buvo mano „chaltūros”, ispaniška muzika tam, kad suprasčiau, jog tai nėra įdomu. Aš nejausdavau tų dainų ir man jų buvo per maža. Beje, „Instrukcija” tam ir yra, kad kažkas, atmetęs ją, padarytų savaip ir taip džiugintų žmones.
O pati, tiesą pasakius, nejaučiu pokyčių. Tik išoriškai. Gal logiškiau nei vaikystėje dėlioju mintis? Dar jaučiuosi turinti kryptį, o tai labai džiugina. Svarbiausia, esu laiminga.
Pastebėjau, kad daraisi vis filosofiškesnė, brandesnė, o ir muzika eklektiškesnė. Nebijai prarasti klausytojo ir tapti per sudėtinga?
Bet jei aš tokia, ką man daryti? Negi turiu save varžyti? Smagiausia, kai žmogus pasako „ačiū” už suteiktą galimybę skaityti tarp eilučių. Nėra nė vieno tiesioginio teksto, kuris būtų įdomus. Jei už jo niekas nesislepia, man neįdomu. Pasaulis, kuris yra toks, kaip aš jį matau, nedomina. Vadinasi, tai mano gyvenimo supratimas – man reikia skaitymo tarp eilučių.
O bijoti prarasti? Viskas vis tiek susieina į vieną matricą. Pavyzdžiui, jei bijai netekti mylimo žmogaus, vienintelis šansas yra jį mylėti. Ir jei jį prarasi – žinosi, kad padarei viską, ką galėjai. Čia ir yra atsakymas.
Sakei, kad esi laiminga. Kaip žmogus turi gyventi ir ką turi turėti, kad galėtų tai ištarti?
Potencialūs nelaimingi žmonės galėtų turėti vieną aiškų gyvenimo tikslą. Jį pasiekus atsitinka bėda, nes reikia susigalvoti naują tikslą. Sunku, jei tai buvo tas vienintelis ir didysis… Svarbiausia yra procesas. Tik dėl jo žmogus gali gyventi, ir tai ir yra tikslas. Procesas yra varomoji jėga. O toliau viskas atsiranda pakeliui. Gyvenimas įgauna prasmės, kai tu myli, jautiesi mylima ir dėl to nepergyveni. Svarbiausia – ramybė ir meilė. Ir dar – jaukumas pasaulyje.