Lietuvą nuo estų patirties saugo istorija

Tai, kad panašūs neramumai, kokie kilo po sovietų kario paminklo demontavimo Estijos sostinėje Taline, vargu ar galėtų pasikaroti Lietuvoje, lemia ne tik sėkminga rusakalbių žmonių integracija mūsų valstybėje, bet ir istorinė tiesa: Lietuva praeityje buvo galinga valstybė, ji pirmoji iš Baltijos šalių principingai pareiškė apie pasitraukimą iš Sovietų sąjungos, ir taip esą užsitarnavo rusų pagarbą.

Tokias mintis interviu „Vakarų ekspresui” išdėstė Klaipėdos universiteto Istorijos katedros vedėjas Vygantas Vareikis.

Istorikas bei politikas pateikė savo požiūrį į įvykius Taline, galimą jų baigtį bei Lietuvos valdžios poziciją konflikto tarp Kremliaus ir Talino atžvilgiu.

Sėkminga integracija

Kas turėtų įvykti Lietuvoje, kad būtų išprovokuotos tokio masto rusakalbių riaušės, kaip Estijoje? Ar tai įmanoma?

Lietuvoje tokie įvykiai sunkiai įsivaizduojami. Vilniuje nėra tokio rusakalbių dominavimo, kaip Taline, kurio priemiesčiuose gyvena beveik vien tik rusai.

Panašios riaušės sunkiai įsivaizduojamos ir Klaipėdoje, kadangi rusai mūsų mieste yra gerokai sėkmingiau integravęsi nei Estijoje ar Latvijoje. Antra vertus, pykti nėra dėl ko, kadangi visi paminklai, kurie galėtų sukelti įtampą, yra demontuoti. Rusų nepasitenkinimą dabar galėtų sukelti, jei vis dar stovėtų garsioji patranka Lietuvininkų aikštėje, o valdžia ją ketintų išgyvendinti.

Žinoma, įtampą galėtų sukelti nebent dirbtinai eskaluojama problema. Tokia, kaip mokyklų reforma Klaipėdoje. Jei gyvenimas priverstų mažinti rusakalbių mokyklų skaičių, o tai būtų logiška dėl mažėjančių gyventojų skaičiaus, įtampa galėtų būti skatinama ir iš vidaus, ir iš užsienio.

Ar išties rusų integracija Estijoje bei Latvijoje tėra mitas, o Lietuvoje – realybė?

Atsakymas glūdi istorinėse, sociologinėse, politinėse ir ekonominėse aplinkybėse. Svarbu prisiminti, kaip Baltijos šalys ėmėsi rusakalbių integracijos įgyvendinimo po 1990 metų. Lietuva suteikė pilietybę visiems rusakalbiams. Šis žingsnis buvo logiškas, nes rusai sudarė mažiau nei 9 procentus gyventojų ir jie nekėlė realaus pavojaus šalies valstybingumui. Estijoje bei Latvijoje to įgyvendinti nepavyko.

Minėtose valstybėse ir šiandien yra žmonių, kurie neturi pilietybės. Jiems suteiktas tik nuolatinio gyventojo statusas. Jei suteiksi pilietybę tiems, kurie į valstybę atvyko po Antrojo pasaulinio karo, suteiksi pilietybę kolonistui. Dirbtinai į Baltijos valstybę permesti žmonės formaliai dalyvavo atstatant ekonomiką, o realiai – buvo rusofikacijos proceso dalyviai. Tokia Ryga iki šiol yra labiau rusiškas nei latviškas miestas.

Latviai bei estai labiau laikosi teisinės logikos: valstybių okupacija buvo neteisėta, todėl vėlesni socialiniai procesai, tokie kaip imigracija, taip pat neteisėti. Todėl estai ir sako, kad reikia pašalinti okupacijos padarinius ir simbolius, o tai teisiškai yra teisinga. Tai daroma nuosekliai. Lietuviai elgiasi laisviau, požiūris į rusų kalbą, jų tinklą, mokyklas yra net per liberalus.

„Prie Baltijos”

Paradoksalu, tačiau per 1991-ųjų sausio įvykius Lietuva iš Baltijos valstybių nukentėjo labiausiai, tačiau politiniai santykiai su Rusija – geriausi. Estijoje – atvirkščiai. Kodėl?

Šioje vietoje reikėtų pažvelgti, kas vyko ne 1991 metais, o prieš penkiasdešimt ar šimtą metų. Nepasakyčiau, kad Lietuva labiausiai nukentėjo. Latviai ir estai labiau patyrė žalos dėl sovietinės okupacijos. Todėl ir kario paminklas Taline labiau simbolizuoja ne išvaduotoją, o okupantą. Tokia yra estų nuomonė, o rusams peršama kitokia.

XIX amžiaus viduryje latviai ir estai gyveno daug sunkiau nei lietuviai, pasitaikydavo net bado protrūkių. Dažnai carinė valdžia mainais už miltų maišą juos priversdavo priimti stačiatikių tikėjimą. Kitas dalykas – Lietuva visuomet turėjo stiprią atramą: valstybingumą, buvome galinga, stipri valstybė viduramžiais. Mūsų šalis su Maskva dėl politinės įtakos regione kovojo kaip lygiaverčiai varžovai. Rusai ir dabar tai suvokia.

Vieno vizito Rusijoje metu kariniame dalinyje Pabaltijyje buvęs ir po 1991 metų sausio įvykių pasitraukęs išsilavinęs rusas man yra pasakęs, kad lietuviai elgėsi vyriškai ir tiesiai. Mes pareiškėme, jog išeiname iš Sovietų sąjungos, ir tai padarėme. Jam padarė įspūdį žengtas tvirtas žingsnis. Estai ir Latviai laukė, kol Maskvoje įvyks sėkmingas 1991 metų pučas, ir tik tada veikė.

Kaip vertinate Kremliaus reakciją į įvykius Taline?

Rusijos prezidento Vladimiro Putino režimas – ne demokratinis. Prieš keletą metų šis politikas pradėjo Rusijos įtakos pasaulyje didinimą ir įvaizdžio gerinimą. Tam buvo skirti milijonai dolerių, sukurtos naujos radijo ir televizijos stotys, perimtos nepriklausomos. Tiesą pasakius, nesu matęs nė vieno teigiamo reportažo apie Baltijos valstybes.

Vien tai, kad V. Putinas Baltijos valstybes vadina „Pabaltijo šalimis”, rodo tam tikrą nusistatymą. Tai neva atskilusios ir grįžtančios atgal į Rusiją valstybės. Esą valstybės „prie Baltijos”, o centras – Maskva.

V. Putinas atsiprašė ir vengrų, ir čekų už įsiveržimą į Budapeštą bei Prahą, tačiau dėl Baltijos valstybių okupacijos atsiprašymo nebus, nes, Kremliaus nuomone, tai atskilusios nuo imperijos valstybės. Tad stengiamasi suskaldyti Baltijos šalis eskaluojant temą, kad Estija ir Latvija – blogos, o Lietuva – gera. Mes kiek švelniau pakandžiojami dėl vizų vykstantiems į Kaliningrado sritį. Tačiau negauname ir naftos per naftotiekį „Družba”.

Kita vertus, niekur rusai taip gerai negyvena iš postkomunistinių valstybių, kaip Baltijos šalyse. Čia ir rusų kalbą visi supranta, ir laikraščių rusų kalba yra.

Girta „politika”

Ką manote apie mūsų valstybės Užsienio reikalų ministerijos „gumos tempimą” po riaušių Taline, kai latviai žaibiškai pasmerkė vandalizmo aktus ir parėmė kaimynus?

Latviai jaučia bendrumą su estais todėl, kad Rygoje rusų daugiau nei latvių. Tai – viena. Kita vertus, mūsų Užsienio reikalų ministerija dirba nepakankamai efektyviai. Dar vienas dalykas – jei iš Lietuvos Kremlių smarkiai pabarsi, ir dujų kaina gali šoktelėti, dar embargą naftos gabenimui jūra į Mažeikius Rusija gali uždėti. Mūsiškiai visada drebina kinkas prieš Kremlių.

Ar pati Estija pagal tarptautinės politikos teisę pasielgė logiškai vienasmeniškai nusprendusi demontuoti kario paminklą, ar reikėjo dialogo su Rusija?

Čia du skirtingi dalykai – teisinis ir taktinis. Estų žingsnis buvo teisiškas ir logiškas. Gegužės 8 dieną paminklas bus atidarytas ir bus galima dėti gėles. Tačiau taktiškai ne viskas buvo apgalvota, subalansuota. Gal nereikėjo demontuoti paminklo prieš gegužės 1-ąją. Trūko subtilumo, viešųjų ryšių, platesnės propagandos.

Antra vertus, Kremliaus nuomonės nepakeisi – Estijoje neva gyvena fašistai ir demontuoja kario išvaduotojo paminklą.

Yra pranešimų apie neva ketinamas pradėti naujas masines riaušes visoje šalyje, o estai net kariuomenę į pagalbą kviesis. Ar kariuomenės panaudojimas gali sukelti dar baisesnių padarinių?

Estai laikosi kietai ir išties dėl vandalizmo aktų gali būti pasitelkta kariuomenė. Riaušės – ne dėl griežtai politinių motyvų, tai – daugiau girtų jaunuolių „saviraiška”. Kariuomenė turi teisę kištis į ekstremalias situacijas. Pavyzdžiui, per sukilimus juodaodžių kvartale Niujorke buvo pasitelkta nacionalinė gvardija.

Ar nacionalistinių protrūkių banga iki Klaipėdos galėtų atsiristi: juk taip pat turime paminklą – kardą – miesto centre?

Be abejo, didžioji dalis uostamiestyje gyvenančių rusų klauso Kremliaus žodžio ir smerkia Estiją. Tačiau nėra priežasčių, kad smurto banga atsiristų iki Klaipėdos. Juk ir Klaipėdos rusakalbių interesus ginančios politinės partijos nėra nacionalistinės. Na, nebent panaudoja nacionalbolševikinius simbolius.

Problemų gali kilti tik dėl švietimo reformos, bet čia svarbiausi yra ekonominiai argumentai, nes lietuvių mokyklos neturi išlaikyti rusų mokyklų.

Kuo viskas baigsis?

Viskas aprims. Socialine-ekonomine prasme Estijoje rusai gyvena daug geriau nei rusai Rusijoje. Tai taip pat turės įtakos. Antra vertus, tie patys vokiečiai 1933 metais negyveno taip blogai, kad dėl nacionalistinių-šovinistinių paskatų veržtųsi užkariauti pasaulį.

Rusija susipykusi su visais savo kaimynais, net su Baltarusija. Kas yra Rusijos draugas? Rusija tampa visiškai nedemokratine valstybe, tad bendraujant su ja reikia veikti taktiškai protingai.