Apeidami užtvertą uostamiesčio Burių gatvę, kuria anksčiau trumpindavo kelią prie jūros, aplinkinių rajonų gyventojai nekantriai laukė šioje vietoje žadėto pėsčiųjų tilto. Tačiau Jūrų uostų apsaugos komitetui pasiūlius čia jo nebestatyti, žmonės smarkiai nusivylė.
„Labai blogai, kad jo nebestatys. Anksčiau čia dažnai eidavome ar važiuodavome dviračiu. Būdavo pilna žmonių, ir ne tik iš aplinkinių rajonų, bet ir iš viso miesto”, – apgailestavo prie jūros su šuneliu išsiruošę klaipėdiečiai Lena ir Romas, „Vakarų ekspreso” sutikti ties miesto stadionu.
Kad galėtų pasidžiaugti jūra, dabar tenka įveikti, anot jų, tikriausiai dukart ilgesnį kelio galą per aplinkinius miškus arba važiuoti automobiliu.
Susisiekimo ministerijos sekretoriaus Arvydo Vaitkaus žodžiai apie situacijos pavojingumą – trumpindami kelią per Burių gatvę žmonės praeina visai šalia naftos išpylimo įrenginių, kuriems keliami ypač dideli saugumo reikalavimai, arba eina per geležinkelio bėgius, kuriais važiuoja sunkiasvoriai traukiniai – klaipėdiečiams sukėlė abejonių.
„Kokie gali būti pavojai, jei anksčiau nebuvo?” – abejojo jie.
„Nemanau, kad žmonėms būtų pavojinga. Jei būtų pėsčiųjų tiltas, kaip tik būtų saugiau”, – svarstė ir netoliese gyvenantis Renaldas, išlydėjęs laukan dukrelę su dviračiu.
Tiesa, jam užtvertas kelias per geležinkelį greta AB „Klaipėdos nafta” didelių nepatogumų nesudaro. Šeima mielai sėda ant dviračių ir prie jūros keliauja dviračių takais per Poilsio parką ir palei P. Lideikio gatvę – jei tik laiko yra. Jei be dviračio, aplenkdami „Klaipėdos naftą” eina tiesiai per mišką.
„Bet jeigu pėsčiųjų tiltas būtų, tikrai būtų gerai”, – pripažino Renaldas.
Netoliese gyvenanti Gintarė sakė, kad užtvėrus kelią Burių gatve prie jūros nueina rečiau. „Jeigu važiuojame autobusu, būna nepatogu, nes labai daug žmonių”, – apgailestavo ji.
Trumpesnio kelio pajūrin pasigedo ir ponia Elzbieta. Garbaus amžiaus moteris teigė kirsti stadioną ir eiti per mišką niekada nebandžiusi, nes ten galima sutikti tokių žmonių, kurių visai nenorėtum – pavojinga.
„Reikia eiti į autobusų stotelę prie universiteto, paskui važiuoti į Melnragę, nors jūra nuo čia – ranka paduoti”, – mostelėjo į uosto tvoras.
Moteris prisiminė praėjusiais metais spaudoje mačiusi net du straipsnius apie žadamą pėsčiųjų tiltą, tačiau reikalai taip ir nepajudėję.
„Uosto vadovas kalbėjo, kad milijonai tam tilteliui yra, bet nėra kam statyti, niekas neapsiima. O mūsų name, kiek pasikalbame, žmonės labai jo nori. Iš tikrųjų aš jau nebenueinu prie jūros – per toli”, – sakė ji.
Elzbietos nuomone, tiltas turėtų būti, nes šiame gale gyvenantys žmonės neturi nieko, nors kvėpuoja iš uosto sklindančiais kvapais, kenčia triukšmą, ypač tie, kurie nėra pasikeitę langų.
„Tai nors tiltelį pastatytų, kad galėtų žmonės prie jūros nueiti”, – apie kompensaciją dėl ne itin malonios uosto kaimynystės svarstė moteris.
Net iš Minijos gatvės atvažiavęs ties stadionu sutiktas ponas Anatolijus teigė prisimenąs laikus, kai jokių tvorų čia išvis dar nebuvo: „Kelias ėjo palei jūrą, bet uostas plėtėsi, vietos buvo vis mažiau, mažiau, o kai pastatė P. Lideikio gatvės viaduką, tai ir baigėsi.”
Anot jo, vaikščioti Burių gatve tikrai buvę patogiau ir arčiau, tačiau kad jau negalima, tai negalima.
„Viską galima padaryti, bet tai atsiremia į pinigus, o jie nemaži”, – apie žadėtą pėsčiųjų tiltą samprotavo Anatolijus.
Nestatyti pėsčiųjų tilto, kuriuo žmonėms būtų arčiau vaikščioti prie jūros, praėjusią savaitę vykusio posėdžio metu LR jūrų uostų apsaugos komiteto nariai pasiūlė vienbalsiai. Posėdyje rekomenduota pėsčiųjų, dviratininkų ir neįgaliųjų poreikiams labiau pritaikyti esamą P. Lideikio gatvės viaduką.
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos direktorius infrastruktūrai Algirdas Kamarauskas įvardijo net kelias priežastis, dėl kurių žadėto pėsčiųjų tilto pasiūlyta atsisakyti: saugumo siekimą, didelę kainą – tiltas atsieitų 3 mln. litų – ir planuojamą giliavandenį uostą. Neišsprendus klausimų dėl giliavandenio uosto statybos sprendimas dėl tilto atsiradimo būtų mažų mažiausiai neūkiškas.
Be to, anot A. Kamarausko, tiltas aktualus tik gretimo rajono gyventojams. Jei visiems klaipėdiečiams būtų leista rinktis, kur dėti tuos 3 mln. litų, tikriausiai atsirastų, kur juos išleisti taip, kad naudos būtų didesnei daliai uostamiesčio gyventojų, – svarstė jis.
Kol kas uostamiesčio gyventojai trumpesnio kelio pajūrin atsisako nenoriai, pasitaiko ir bandymų lįsti per tvorą. Vis dėlto, anot A. Kamarausko, reikia suprasti, jog tai – turtas, nesvarbu, kad valstybės.
„Jei bus nustatyta, kad ardo ir lenda, bus ir atsakomybė”, – sakė jis.