„Sveiki atvykę į karališką miestą, nuostabiąją Kopenhagą”, – skelbia reklaminis bukletas. Ji tikrai nuostabi. Seniausia pasaulyje karalystė, skaičiuojanti 840-uosius gyvavimo metus. Pasitikusi su dulksna ir vėju, Danijos sostinė mus išlydėjo, modama besileidžiančios saulės spinduliais.
Kainos „kandžiojasi”
Skrydis iš Palangos oro uosto, kurį siūlo Skandinavijos skrydžių bendrovė „SAS”, trunka vos daugiau nei valandą. Tai populiariausias maršrutas, surenkantis pilną lėktuvą keleivių.
Vykti į nepažįstamą šalį naudingiau neturint jokių išankstinių nuostatų. Išskyrus vieną. Kelionės organizatorių patarimas – išsikeisti daugiau pinigų – labai pravertė. Kad Kopenhaga – vienas brangiausių Europos miestų, įsitikinome iš karto. Už du greitojo traukinio bilietus teko paploti daugiau kaip 100 daniškų kronų. Vėliau paaiškėjo, kad kava atsieina apie 10 litų, bilietas į muziejų – nuo 30 iki 50 litų.
Į darbą – dviračiu
Daugiau nei pusė danų, t.y. apie 300 tūkst. žmonių kasdien važinėja dviračiu. Ne veltui Danija dar vadinama dviratininkų rojumi. Čia jiems sudarytos visos sąlygos saugiai ir greitai pasiekti darbovietę, universitetą arba tiesiog pasimėgauti gražiu vaizdu. Užsižiūrėję į senamiesčio daugiaaukščius, nepastebėjome, kad vaikštome specialiai dviratininkams skirtu kelkraščiu. Ir kaipmat buvome įspėti. Pro šalį švilpiantis dviratininkas pamojo ranka, ragindamas pasitraukti nuo tako. Tikrai. Čia ne Lietuva, kur visi vaikšto kur nori, apsimesdami, kad nemato rausvomis plytelėmis žymimos dviratininkų judėjimo juostos.
Sijonas – ne kliūtis
Tenka pripažinti, kad pirmiausia į akis krito milžiniškos dviračių eilės, besidriekiančios prie parduotuvių ir aikštėse. „Keista, bet niekam nė į galvą nešauna pasisavinti tiesiog gatvėje paliktą dviratį. Jie juk net neprirakinti”, – pagalvojome. Ir prisiminėme, kad čia Skandinavija. Tai, kas yra visų, visiems ir priklauso, tad kėsintis nevalia. Vaikštinėdamas šaligatviu vos spėji dairytis į šalis. Čia pat pravažiuoja moteris, prie dviračio pritvirtintame krepšyje veždama tris atžalas. „Nieko sau”, – nesiliaujame stebėtis.
Ant dviračio sėsti nesibodi ir aukštakulnius avinčios bei mini sijonėlį dėvinčios merginos. Lietuvių jos liktų nesuprastos. Kuo daugiau dviratininkų, tuo mažiau automobilių. Jie vieni kitiems netrukdo. Ir tikrai. Toks reiškinys kaip transporto kamščiai Kopenhagoje neegzistuoja. Tai skelbia ir oficialūs, turistams skirti informaciniai leidiniai. Jokių įniršusių vairuotojų, jokios skubėjimo keliamos isterijos. Susidaro įspūdis, kad čia niekas niekur neskuba. Darbas juk nepabėgs.
Saugu lyg namie
Kopenhagoje susitelkę beveik trečdalis visų Danijos gyventojų. Seniausia pasaulyje karalystė didžiuojasi šimtmečius gyvuojančiomis demokratijos tradicijomis, stipria ir stabilia ekonomika bei ypač žemu infliacijos lygiu. Todėl ši šalis pelnytai laikoma viena palankiausių verslui vystyti. Kopenhagoje ne tik dviračių niekas nevagia. Danai visai nesibaimina vaikus išleisti žaisti į kiemą. Nusikalstamumo lygis šalyje ypač žemas. Jokio chaoso, nei galvose, nei gatvėse
Atbaido mokesčiai
Stokodama darbo jėgos, Danija priversta vilioti kvalifikuotus darbuotojus iš užsienio. Atvykėlius labiausiai atbaido didžiuliai mokesčiai. Todėl Danijos Vyriausybė jau ėmėsi priemonių. Svetimšaliams suteikiamos mokesčių lengvatos. Jiems trejus metus leidžiama mokėti 25 proc. pajamų mokestį, kai danai moka apie 50 proc. „Mokesčiai čia beprotiški. Mano vyras valstybei per mėnesį sumoka apie 60 procentų uždarbio”, – pasakojo Danijoje daugiau nei pusmetį gyvenanti, už dano ištekėjusi klaipėdietė Lina. Atvykę į Daniją dirbti nuoširdžiai nustemba. Čia niekas nedirba ilgiau nei nustatyta oficialiai. Tikrai. Vaikštinėdami po senamiestį 6 valandą vakaro, pastebėjome, kad kai kurių parduotuvių darbuotojai jau rengėsi darbo dienos pabaigai.
Pasaka visai šeimai
Žalia oazė pačiame Kopenhagos centre. Tai mėgstamiausia turistų vieta – Tivoli parkas. Surasti jį visai paprasta. Išėjus iš centrinės miesto traukinių stoties, prieš akis sutviska ryškiaspalvės iškabos. Vasaros sezonui atidarytas iškart po Velykų, parkas dar vadinamas pasaka visai šeimai. Tačiau tik įžengus į gėlėse skęstantį parką, staiga pasigirsta vaikų klyksmas. Pakėlus akis įsitikini – karuselė ne veltui pavadinta „Demonu”. Tai tik greitasis traukinukas, kuris mėto ekstremalių pojūčių ištroškusius žmones į visas puses
Pagauni save mąstant – kas būtų, jeigu…Išsigąsti savo minčių ir trauki toliau, kur ramu. Pasidžiaugti tikrai yra kuo. Išvykus iš pilkos kaip žemė Lietuvos, čia pasitinka idealiai suderinti ir susodinti gėlynai. Teko įsitikinti, kad tulpės tikros, nes labai gardžiai kvepia. Tivoli parke viso vasaros sezono metu rengiami roko, džiazo festivaliai, teatrų pasirodymai, koncertai. Apie 40 restoranų vilioja prisėsti ir išleisti nemenką sumą pinigų. Vien kavos puodelis čia kainuoja ne mažiau kaip 10 litų. Patarimas vykstantiems į Kopenhagą: pasiimti save, draugą ir šiek tiek kronų. Mokėti susikalbėti angliškai būtina. O tada visi keliai atviri. Su sąlyga – kad pažadėsi čia sugrįžti.