Jaunieji amatininkai laikomi keistuoliais

Bendraamžiai folkloro ansamblių narius neretai vadina keistuoliais, iš jų atvirai šaiposi. O trečią kartą Giruliuose rengiamoje etninės kultūros šventėje-stovykloje jie jaučiasi suprasti ir saugūs. Čia Klaipėdos krašto ir Žemaitijos, o šiemet ir iš Ukrainos atvykusi 6-20 metų jaunuomenė tris dienas skendėjo senuosiuose krašto amatuose.

Vaikai ir jaunimas drožė iš medžio, lipdė iš molio, piešė ant pajūryje rastų pagalių ir akmenų, audė juosteles, gamino žvejybos įrankius, mezgė tinklus ir dorojo žuvis. Jas kartu su įgudusiais amatininkais paskutiniąją šventės dieną jaunimas atgabeno į Etnokultūros centro kiemelį ir drauge sudorojo.

Nebeturi jėgų

„Suprantu, vaikinai vaikšto tautiniais rūbais, mergaitės susipina kasytes. Tačiau 21-ajame amžiuje domėtis savo šaknimis yra ypač aktualu. Kai kurie vaikai net savo močiutės vardo nežino. O „Vėlungyje” jie kartu su bendraminčiais”, – Giruliuose vykusios šventės motyvus aiškino Etnokultūros centro direktorė Nijolė Sliužinskienė.

Nuo 1992-ųjų „Vėlungis” buvo tik folkloro šventė – joje susirinkę ansambliai grojo, šoko, dainavo, vakarojo. Vėliau buvo nuspręsta keisti renginio koncepciją, kad vaikai turėtų daugiau galimybių pabendrauti tarpusavyje, pasinerti į etninę kultūrą, ją paliesti. „Nusprendėme vaikus vežti į stovyklą. Čia kiekvienas gali daryti tai, kas miela širdžiai. Nenori groti, gali lipdyti iš molio. Ir taip jau trečius metus”, – pasakojo N.Sliužinskienė.

Pasak direktorės, „Vėlungis” yra vienas iš būdų palaikyti folklorinį jaunimo judėjimą mieste. Daugelio ansamblių vadovai yra pripažinę, kad nebeturi nei jėgų, nei laiko tęsti savo darbo, tačiau vaikai jų nepaleidžia. „Iškart po festivalio pradeda laukti kito, klausinėja, kokių amatų mokysis kitąmet”, – sakė N.Sliužinskienė.

Sunku apgyvendinti

Moteris pripažino negalinti didinti į „Vėlungį” pakliūti norinčių vaikų skaičiaus – jų tiesiog nebus kur apgyvendinti. „Norinčiųjų yra labai daug. Negalime priimti prašančiųjų iš kitų regionų. Kol kas esame vienintelė tokia stovykla Lietuvoje”, – aiškino N.Sliužinskienė, kuriai ne kartą teko išgirsti pasipiktinimą dėl riboto dalyvių skaičiaus.

Kol kas „Vėlungyje” nagrinėjami Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos, lietuvininkų amatai, tačiau kitąkart planuojama paanalizuoti ir Aukštaitijos amatus. Paklausta, kodėl pasakiusi „kitąkart”, o ne „kitąmet”, N.Sliužinskienė guodėsi, kad dėl lėšų stygiaus „Vėlungį” gali tekti organizuoti pakaitomis su kitu stambiu renginiu, tarptautiniu folkloro festivaliu „Parbėg laivelis”.

Kitų Lietuvos regionų papročiai šventės organizatorius traukia dėl paprastos priežasties – tikrųjų Klaipėdos krašto gyventojų yra išties nedaug. „Vaikų seneliai ir proseneliai suvažiavę iš kitų kraštų, bet jaunimas retai težino, kur jų šaknys”, – sakė N.Sliužinskienė.

Šiemet šventės dalyviams buvo išdalintos anketos, kuriose kiekvienas „vėlungiškis” turėjo nurodyti savo kilmę, įvardinti ne tik tėvų, bet ir senelių bei prosenelių gimtinę. „Mums rūpi ne tiek išvados, kiek vaikų domėjimasis. Paklausinėję artimųjų kai kurie vaikai sužinojo, kad jų senelis, pavyzdžiui, buvo garsus muzikantas ir puikiai grojo armonika”, – prisiminė viena šventės iniciatorių.

Moko bendraamžiai

Pasak N.Sliužinskienės, poreikis rengti tokią šventę tikrai yra. „Dalyviai viską daro savo noru – patys juk atvažiuoja. Kelias dienas naudinga atitrūkti nuo kompiuterių ir televizorių”, – sakė ji.

Šventės organizatoriams svarbus ir rėmėjų požiūris. Nors „Vėlungis” ir yra remiamas nedidelėmis sumomis, rėmėjai suvokia renginio svarbą jaunimo švietimui. Šventėje ne tik kasmet apsilanko jo globėja be galo užsiėmusi ministrė profesorė Kazimira Prunskienė. Ją žuvimi ir patarimais, kaip tą žuvį doroti, sušelpia ir viena žvejų bendrovė. „Kol kas nedrįstame patys keliauti į jūrą atsigabenti žuvų amatų pamokėlėms”, – juokėsi N.Sliužinskienė.

Etnokultūros centro direktorė „Klaipėdai” pasakojo, kad mokyti bendraamžius amatų šiemet pradėjo patys vaikai – audimą dėsto dvi jaunos audėjėlės, o žvakes lieja ir kasas pina savamoksliai, kurie patirtimi nutarė pasidalinti su kitais.

Panašūs papročiai

Šiemet „Vėlungyje” dalyvavo vienuolika Klaipėdos vaikų kolektyvų, trys Klaipėdos jaunimo kolektyvai, svečiai iš Neringos, Palangos ir net Ukrainos. N.Sliužinskienė apie ukrainiečius pasakojo itin entuziastingai. Pasirodo, kai kurie svečių kostiumai yra net 150 metų senumo, o tradiciniai grupės vadovės papuošalai iš koralo buvo pagaminti net 19-ojo amžiaus pradžioje. „Be to, jie puikiai išmano Lietuvos istoriją, žino nemažai įdomybių apie Vytautą Didįjį, išmano mūsų geografiją”, – susižavėjusi kalbėjo N.Sliužinskienė.

Jai įspūdį paliko ir tai, kad ukrainiečių dainos ir žaidimai kone identiški lietuviškiems. „Kai kelionėje jie išgirdo dzūkų liaudies dainą, net pyktelėjo, kad anie neva kopijuoja jų dainos melodiją”, – juokėsi N.Sliužinskienė.

Arnoldas Remeika