Pirmąjį birželio savaitgalį bakalauro darbus ginsis net dvidešimt šeši Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualaus dizaino katedros studentai. Iš baigiamajam darbui pateiktų akademinių užduočių šiemet dvi buvo tokios, kurias tikėtasi įgyvendinti. Tačiau penkių „realiąsias” užduotis pasirinkusių studentų darbus peržiūrėjęs „Pamario projektų” direktorius architektas Romas Gailius liko nusivylęs – tokio darbo, kurį paėmus ir kiek patobulinus būtų galima realizuoti, nebuvo.
Abipusė nauda
Magistralinio dviračių ir pėsčiųjų tako bei gyvenamųjų namų kvartalo Tauralaukyje detaliuosius planus ruošusios bendrovės vadovui mintis kreiptis į Vizualaus dizaino katedrą kilusi dėl kelių priežasčių. Pokalbiuose su Klaipėdos savivaldybės administracija dėl dviračių ir pėsčiųjų tako dažnai tekdavę girdėti, jog lėšų nėra ne tik poilsio aikštelėms, suoliukams, stovų dviračiams bei informaciniams stendams įrengti, bet ir juos suprojektuoti. O rengiant gyvenamųjų kvartalų projektus tiesiog pristinga laiko pagalvoti apie tokias smulkmenas, kaip šiukšliadėžes, pašto dėžutes bei informacinę kvartalo sistemą. Tuo tarpu bakalauro laipsnį ginantys studentai jau privalo mokėti sukurti „vizualinių komunikacijų priemones, įrangos elementus ir žmogaus daiktinės aplinkos humanizavimo priemones”.
„Tikėjomės keleriopos naudos,- sakė R. Gailius.- Tiems, kurie suinteresuoti darbus įgyvendinti, būtų mažesnės ir lėšų, ir laiko sąnaudos. Studentui, kuriam būtų sumokėta už projektą, dar ir moralinis pasitenkinimas. Tačiau susidarė įspūdis, kad studentai nelabai suprato, ko iš jų norima. O jeigu ir suprato, jiems pritrūko praktinių įgūdžių – tarkim nepaskaičiuoti investiciniai kaštai, nepagalvota, kaip siūlomus statyti suoliukus ar informacinius stendus nuo vandalų geriau apsaugoti”.
Trūksta realybės jausmo
R. Gailius išskyrė du darbus. Darbe „Žalioji stotelė”, apimančiame dviračių ir pėsčiųjų tako ruožą nuo Smiltelės gatvės iki Statybininkų prospekto, numatyti netradiciniai informaciniai stendai, dengti suoliukai, dviračių stovai, originalios šiukšliadėžės bei informaciniai ženklai su Jamaikos pliažų stiliaus piktogramomis. Nors darbe yra bendros, smagios stilistikos, pasigesta praktiškumo – vietoj vieno ilgo suoliuko būtų geriau du trumpi, lengvą lenktą pačios „stotelės” stogo konstrukciją nuo rudens iki pavasario vėjai nuverstų, stiklinį informacinį stendą tektų nuolat atnaujinti, nes tai būtų tiesiog idealus taikinys akmenų svaidytojams.
Darbo „Emilio dvaras” stilistiką padiktavę šiame Tauralaukio kvartale augantys ąžuolai. Tiek informacinis stendas, tiek šviestuvai, pašto dėžutės, namo numeriai, šiukšliadėžės, šviestuvai – viskas gilės formos. Tačiau nors darbas atitinka keliamą užduotį – vieningas stilius yra sukurtas,- vėlgi pasigesta praktiškumo ir realybės jausmo.
Studentai tingi?
Klaipėdos vizualaus dizaino katedros dėstytojas Vakaris Bernotas sakė, jog bakalaurų darbai nesą užsakomieji ir svarbiausia jiems keliama akademinė užduotis – stiliaus kūrimas. Nors retai, tačiau būna, kad bakalaurų darbai yra tuoj pat realizuojami. Iš tokių dėstytojas paminėjo aikštelę – observatoriją Kretingos rūmų parke bei Kuršių aikštelę prie Šventosios. Beje, pastarosios jokiu būdu nereikia painioti su Kuršių tako aikštelėmis, kurias R. Galius pavadino „pavyzdžiu, kaip nereikia daryti”.
„Viena didžiausių bėdų – studentai nenori dirbti,- sakė V. Bernotas.- Aišku, būtų galima neleisti darbų gintis, tačiau ateis kitais metais. Mane stulbina, kad mažiausiai dirba tie, kurie moka už mokslą. Kartais tiesiog norisi tokius apskųsti tiems, kurie už juos pinigus duoda”.
Iki šiol studijas baigdavo apie 15 studentų. Iš jų, pasak dėstytojo, trys-keturi būdavo dizaineriai, tiek pat – galinčių dirbti. Šiemet, nors studentų vos ne dvigubai daugiau, galinčių ir norinčių dirbti esą tiek pat.
Tiek Vakaris Bernotas, tiek Romas Gailius vienu balsu tikino, kad su švietimo sistema esą kažkas ne taip.
„Moko moko, ateina – vėl iš naujo reikia mokyti”,- apie ir į dizaino, ir į architektūros studijas besidarbuoti ateinančius šviežiai diplomuotus specialistus sakė asai. Ir pridūrė, jog tam procesui prireikia dar trejų ketverių metų, ir tai tik geriausiu atveju.
Livija Grajauskienė