R.Janavičius Klaipėdos neatsižadėjo

Jau penkis mėnesius dainininką Rolandą Janavičių gerbėjai vis rečiau mato pasirodantį Klaipėdos gatvėse. Viliojamas greitesnio gyvenimo ritmo bei sostinės galimybių, dainininkas su savo drauge bei bobteilo veislės kalyte Mege persikraustė į Vilnių.

Jaukiame 80 kvadratinių metrų bute įkurta studija bei biuras suteikia galimybę įtemptai padirbėti neišeinant iš namų, o prie namų esantis miškas tapo mėgstama pasivaikščiojimų vieta pavargus po dienos darbų bei koncertų.

Tačiau Rolandas neišsižada klaipėdietiškų savo šaknų ir prižada neapleisti savo gimtojo miesto, kur kiekvienas kampelis saugo širdžiai mielus prisiminimus.

-Kodėl nusprendei palikti Klaipėdą ir persikraustyti į Vilnių?

-Persikraustymo idėja brendo seniai, o dabar atėjo tinkamas momentas. Anksčiau ar vėliau taip turėjo įvykti. Sirpo, sirpo kaip obuolys ir nukrito. Planuojama buvo gan ilgai, tik atsirasdavo vis kokių nors rūpesčių. Norėjosi kažką keisti. Esu iš tų žmonių, kurie gyvenime dažnai viską keičia. Aišku, nežinia, kaip bus vėliau. Gal imsim ir suplanuosim išvažiuoti kur nors už Lietuvos ribų.

Nebus, kad lėksim nepabuvę. Nenoriu prognozuoti. Gal tai bus metai, dveji, treji. Dabar yra faina čia: nauja aplinka, nauji žmonės, viskas nauja. Tai veža, suteikia energijos naujai kūrybai, naujiems darbams.

-Ar gali palyginti Vilnių su Klaipėda?

-Anksčiau visada reikėdavo iš pajūrio važiuoti į Vilnių, o dabar viskas kur kas paprasčiau, nes viskas vyksta Vilniuje ar 100 kilometrų spinduliu. Tačiau mes neatsisakėme pajūrio. Dabar namai ir Vilniuj, ir Klaipėdoj. Tik tiek, kad Klaipėdoj būnam truputį rečiau.

– Ar sunku buvo persikraustyti?

– Kraustymasis nelygus kraustymuisi. Svarbiausia buvo susitvarkyti pagrindinius reikalus, o persikraustėm – viens du, ir viskas. Manau, kad truputį nepraktiška kraustytis su visais baldais, žaislais. Mes taip nedarėm. Nieko neatsivežėm. Kas liko – palikom Klaipėdoj, o kas buvo reikalinga – susipirkom Vilniuje.

– Gyvendamas Vilniuje matai daugiau pliusų ar minusų?

– Žinoma, kad pliusų yra daugiau. Kaip ten bebūtų, Vilnius yra sostinė. Pajūris visgi yra regionas, o Vilnius – daug platesnės galimybės. Ten – didesnis garso studijų pasirinkimas, kai Klaipėdoje jas gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Čia taip pat daug greičiau tvarkosi reikalai, daugiau dėmesio. Klaipėdoje dėmesio užtenka, bet jo nėra tiek, kiek Vilniuje.

Pagrindinis nepatogumas, kad šokėjoms tenka važinėti iš Klaipėdos į Vilnių. Planuojame bandyti ieškoti šokėjų čia, nes visgi labai nepatogu, kai vieni važiuoja iš vieno galo, kiti – iš kito. Tikiuosi, kad tą problemą išspręsime.

– Tikriausiai daug važinėjant nebesijaučia didelio atstumo tarp Klaipėdos ir Vilniaus?

– 300 kilometrų pirmyn ir atgal visgi jaučiasi, ypač jei tenka važiuoti naktį. Labai neįdomu važinėti autostrada – monotonija. Kur kas įdomiau yra važiuoti pro mažus miestelius, kaimo keliais. Daugiau gali pamatyti.

– Ar dažnai tenka stovėti Vilniaus kamščiuose?

– Tenka, bet man netrukdo. Gal taip yra dėl to, kad mano grafikas – laisvas. Nesu iš tų žmonių, kurie turi iš ryto keltis ir važiuoti į darbą, o po darbo – namo. Ypač neplanuoju, kad kamščių metu kažkur nevažiuočiau. Na, papuolu į kamštį, bet nekeikiu, kaip kiti. Ką gali žinoti, gal dar nesusidūriau su tikraisiais kamščiais.

– Troleibusais neteko dar važinėti?

– Teko gal prieš aštuonerius metus Kaune. Bet įdomu, dabar jau pasiilgstu. Filmavausi laidoje „Keliai, mašinos, žmonės”. Paklausė, kada paskutinį kartą važiavau autobusu, ir pasiūlė pasivažinėti. Jeigu yra proga, kodėl gi ne. Aišku, taip nepajusi tikros atmosferos. Reikia vienam ar su drauge atsisėsti ir apvažiuoti visą garbės ratą. Tik tada pajusi, ką reiškia autobusas.

-Ar turi mėgiamą vietą Klaipėdoje?

– Buvo daug mėgiamų vietų, susijusių su vaikystės prisiminimais, su praeitim. Sunku išskirti. Yra tokių vietų, kur sentimentai „groja”. Kiekvienas atrastų tokių vietų, kur kažkada įvyko kažkas svarbaus. Yra įdomu sugrįžti į tą laikmetį, į praeitį.

– O Vilniuj ar jau radai vietą, kur jautiesi savas?

– Aš esu labai kosmopolitiškas žmogus, nejaučiu nostalgijos. Ten, kur esi, yra gerai. Bet kokiu atveju, net jei nėra gerai, reikia susitvarkyti, kad taip būtų. Tikriausiai man įtaką padarė tai, kad nuo aštuoniolikos metų prasidėjo intensyvios gastrolės po visą Lietuvą. Gastrolės reiškia viešbučius, besikeičiančius miestus. Nebelieka prisirišimo. Svarbiausia, kad būtų nuotaika, malonūs žmonės, o tai galima rasti bet kur, net Afrikoj.

– Ar tau svarbiau žmonės ar vietos?

– Tai turi būti žmonių bei vietos sintezė. Malonūs žmonės – svarbu, bet jei yra prastos buitinės sąlygos, visa kita nublanksta. O jei vieta gera, bet aplink vaikšto, atsiprašau, „daunai”, tai irgi negerai.

– Kai atvažiuoji į Klaipėdą, ką aplankai pirmiausia?

– Pirmiausia bandau aplankyti brangius žmones, o po to – vietas. Bet mes į Klaipėdą atvažiuojam kartą per mėnesį, tad nespėjam labai ir pasiilgti.

– Ar tau, kaip klaipėdiečiui, yra svarbi jūra?

– Kažkiek svarbi, žinoma. Tiesa, nealpstu. Pastebėjau, kad vilniečiai ar žmonės iš kitų miestų praleidžia daugiau laiko prie jūros nei klaipėdiečiai. Sėdėdami Klaipėdoj žmonės neranda laiko, o kai kalbi su vilniečiais, jie giriasi, kad jau buvo prie jūros.

– Ar nebuvo sunku priprasti prie naujo ritmo?

– Aš kaip tik to ir norėjau. Kai dabar pašneku su klaipėdiečiais, visi pripažįsta, kad Klaipėdoj jūra užliūliuoja darbo tempą. Vilniuj tik pasisuki, ir tave įtraukia lavina. Man to reikėjo. Jeigu nori ramybės, ją visada gali rasti, bet jei jos nenori – leki į sūkurį ir imi suktis kartu. Pažiūrėsiu, kaip seksis šitam ritme. Jei viskas gerai, gal reikės ieškoti dar didesnio ritmo, išlėkti kad ir į Rygą.

Reikia skubėti, nes kiekviena diena bėga į priekį. Laikas nestovi vietoje. Šiandien nepadarei, žiūrėk, rytoj jau ir nebereikia. Jeigu tik tinka didelis tempas, jeigu jis neduoda tau per galvą, reikia jį išnaudoti. Reikia stengtis išnaudoti visą laiką, kiek jo tau duota, ir padaryti kažką, kad galėtum atsisukęs pamatyti savo pėdsaką, kad kažkas gatvėje pažįsta, dainų klauso.

– O Klaipėdoje dėmesio trūko?

– Dėmesio man netrūko, jo niekada netrūksta. Esu pripratęs. Man trūko kažko naujo, nes naujovės duoda impulsą.

– Ar naujas ritmas pridėjo kūrybinių minčių?

– Be abejo.

– Tai gal išgirsime ką nors naujo?

-Turėtų jau kas nors pasirodyti. Turėtų išeiti albumas, tik sunku prognozuoti, kada. Kūrybinių minčių yra, tik jas reikia įgyvendinti.

– Ar neplanuoji turnė?

-Tas mūsų turnė jau vyksta treji metai. Duodamės po visą Lietuvą; dažniausiai koncertuojame naktiniuose klubuose. Vasarą naktiniai klubai truputį apmiršta, bet prasideda koncertai stadionuose, slėniuose.

– Koks tavo vakaras, kai nėra koncertų?

– Būna, kad išlekiam pašėlti, o būna, kad norisi ramybės. Tada draugu tampa kompiuteris arba televizorius. Kartais pasiimam Megę ir einam po miškus.

– Ar išvažiavęs į Vilnių klaipėdiečių nepamirši?

– Ne. Namai liko Klaipėdoje, tik dabar dar vieni namai atsirado Vilniuje. Ką gali žinoti, kur jie dar atsiras. Man patinka turėti daug namų skirtinguose miestuose. Mane „veža”, kai gali atvažiuoti į miestą ne kaip svečias, o vos ne kaip šeimininkas.

-Ačiū už pokalbį.

Karina Juodelytė