Žmogus – tai gyva radijo stotis

Žmogaus galvos smegenys tarnauja ir kaip siųstuvas, ir kaip imtuvas. Kai mes mąstome, smegenys išspinduliuoja radijo bangas. Štai kodėl kai kuriais atvejais žmonės gali pagauti svetimas mintis.

Rusų rašytojas A.Beliajevas yra parašęs fantastikos romaną „Pasaulio valdovas”.

Jo vienas herojus – inžinierius Kačinskis – padarė nuostabų atradimą: išmoko skaityti svetimas mintis.

Tačiau mažai kas žino, kad šio herojaus prototipas buvo realus žmogus – inžinierius Bernardas Kažinskis, šią idėją pastūmėjęs moksliškai ir pagrindęs.

Pirmasis signalas

Bernardas Kažinskis 1919 metais gyveno Tbilisyje. Susirgo vidurių šiltine jo devyniolikmetis bičiulis. Bernardas jį kasdien lankydavo.

Kartą naktį miegodamas inžinierius išgirdo keistą skambėjimą – lyg sidabro šaukštelis būtų palietęs stiklinę. Pamanęs, jog tai katė šeimininkauja ant stalo, Bernardas užsidegė šviesą. Tačiau nei indų ant stalo, nei katės kambaryje nebuvo.

Kitą dieną, nuėjęs į sergančiojo namus, Kažinskis sužinojo, jog jaunuolis tą naktį mirė.

Ir keista: nors aplinkui šurmuliavo žmonės, Bernardas vėl išgirdo tą švelnų skambesį ir žvilgtelėjęs ant stalo pamatė stiklinę su sidabriniu šaukšteliu… Verkdama motina papasakojo, jog sūnus mirė, kai ji mėgino šaukšteliu iš stiklinės pagirdyti jį vaistais.

„Man buvo svetimas bet koks prietaringumas, tačiau net kūnas pašiurpo suvokus, kad aš girdėjau tą paskutinį bičiulio man siųstą atsisveikinimą. Stovėdamas prie dar nesustingusio jaunuolio lavono, aš pagalvojau, jog čia vyksta kažkoks žmogaus priartėjimas prie didžiulės gamtos paslapties”, – vėliau kalbėjo Kažinskis.

Ir žmogų užvaldė nenumaldomas troškimas įspėti tą paslaptį. Kokiu būdu tai vyksta? „Juk radijo išradėjas Popovas tvirtino, kad žmogus neturi tokio organo, kuris galėtų jausti elektromagnetines bangas, vėliau pavadintas telepatija! Ar jis buvo teisus?” – mąstė inžinierius.

„Techniniai” sutapimai

Kažinskis pradėjo gilintis į literatūrą apie žmogaus nervų sistemos fiziologiją. Ir kuo labiau jis gilinosi, tuo daugiau rado sutapimų bei panašumų su radijo stoties technika: spiralėmis išsivingiavę nervai atitinka indukcijos rites; yra elementai, atstojantys antenos rėmelius, kondensatorius, detektorius,stiprintuvą ir net elektromagnetinių virpesių generatorių. Bet visa tai reikalavo mokslinio pagrindimo.

„Tačiau mano hipotezė, jog mintis yra elektromagnetinė banga, susilaukė didelio mokslo žmonių dėmesio, ir niekas jos nepaneigė,” – prisiminė Kažinskis.

Jį pakvietė dirbti į žymaus biologo Leontovičiaus fiziologijos laboratoriją, kur jau buvo galimybė ne pagal knygas, o per mikroskopą tikrinti iškeltos hipotezės teisingumą.

„Išvydęs, jog mano nuomonė sutampa su tikrove, patirdavau didžiulį džiaugsmą”, – rašė vėliau savo knygoje „Biologinis radijo ryšys” (1962 m.) Kažinskis.

Pasitaręs su mokslo entuziastu Modestovu, Kažinskis užsibrėžė padaryti prietaisą, gebantį sugauti žmogaus smegenų išspinduliuojamas radijo bangas – „elektromagnetinį mikroskopą”. Tačiau tai pasirodė pernelyg sudėtinga. Kiek inžinierius besistengė, sukurti tokį prietaisą nepavyko.

Pasirodė, jog „smegenų radijo” idėja atėjo į galvą ne vien Kažinskiui.

Tai pavyko italui

Minčių perdavimo per nuotolį paslaptimi domėjosi ir Italijos psichiatras, Milano universiteto profesorius F.Kacemalis. Jis turėjo kur kas geresnes sąlygas tyrimams: garsi Markonir firma jo laboratoriją aprūpino sudėtingiausiais įrenginiais bei prietaisais, jam talkino prityrę radijo inžinieriai.

Kacemalis tvirtino, jog jam pavyko prietaisais pagauti intensyviai mąstančio žmogaus smegenų siunčiamas radijo bangas, bet jos buvo trumpos – nuo 10 iki 100 metrų.

Ausinėse mokslininkas girdėjo gaudesius, švilpesius, traškesius. Kuo daugiau buvo apkraunamos smegenys, tuo garsesni buvo signalai. Ypač jie buvo ryškūs, kai tiriamasis būdavo užhipnotizuotas.