Atostogauti pasirinkę ne žinomus, turizmo agentūrų siūlomus kurortus, o mažus Prancūzijos miestelius, į kuriuos savaitgaliais vyksta galbūt tik patys prancūzai, patirsite nenuspėjamų įspūdžių. Vienas tokių – Ardešo (Ardeches) regionas Provanso provincijoje.
Nesigailėjau, kad važiavau ne į Prancūzijos Viduržemio jūros kurortus, ne į pietinį turistų ir pasaulio garsenybių nutūptą San Tropezą, o visai kitur. Prancūzijoje yra ką pamatyti ir be įprastų kurortų. Keliavau po Provanso šiaurę, nuostabiomis Ardešo upės pakrantėmis.
Uolų pakrantėmis
Ardešo upė nėra ilga, ji prasideda Centrinio kalnų masyvo
pietuose, plukdydama sraunius vandenis išgraužia įspūdingus kanjonus ir įsilieja į Roną, o šis, kaip žinoma, – į Viduržemio jūrą… Bet iš pradžių – apie patį Ardešo regioną, kuriame labai išplėtotas turizmas. Yra į ką pažiūrėti, kur apsilankyti. Tiems, kurie domisi gamta ir jos paminklais, labai patiks per 30 km nusidriekę Ardešo kanjonai (Gorges de l’Ardeche), įspūdingas gamtos sukurtas akmeninis tiltas virš upės, vadinamas Pont d’Arc (arkos tiltu). Šioms grožybėms pamatyti ir jomis pasigėrėti įrengtos specialios aikštelės, kuriose ir automobilį galima pasistatyti, ir aplinkinius vaizdus pafotografuoti. Norintieji paplaukioti srauniais Ardešo vandenimis pakrančių kaimeliuose ras kur išsinuomoti kajakų ar baidarių.
Jei domitės kultūra ir istorija, galite aplankyti bent kelis urvus. Įdomiausi yra du. Šovės grota (Grotte Chauvet) atrasta visai neseniai, tik 1994 metais. Joje galima išvysti pirmykščių žmonių piešinių. Kita – Aveno Donrnjako (Aven d’Orgnac). Šioje grotoje esama įspūdingų stalaktitų, stalagmitų ir kitų speleologinių įdomybių.
O aplink – daugybė gražių, mažų, į uolas lipančių kaimelių, kurie mena labai senus, net romėnų laikus. Balazu (Balazuc), Labomas (Labeaume), Šventasis Kalnas (Saint-Montan) ir kiti yra saugomi valstybės, nes jų romėniškos bažnyčios, akmenimis grįstos siauros gatvelės turi turtingą tūkstantmetę istoriją. Dar negana? Tada
aplankykite dolmenus ir menhirus (didžiulius apdorotų akmenų luitus), kurių gausu žemutinėje Ardešo upės dalyje. Galite pasilepinti ir mažame Vals les Bains kurorte, garsėjančiame savo gydomaisiais šaltiniais. Šis nedidelis, bet gana garsus miestelis yra įsikūręs Nacionalinio Ardešo regiono kalnų parko teritorijoje. Jame nuolat gausu turistų, susirenkančių natūraliu mineraliniu vandeniu pasigydyti skrandžio ir kepenų ligų, pasigrožėti šaltiniu, kuris kas
6 valandas ištrykšta į 8 metrų aukštį.
Šio kalnų masyvo centras – Obeno (Aubeno) miestelis, garsus savo viduramžių pilimi. Nuo jos atsiveria labai gražus vaizdas į Ardešo slėnį.
Nakvynė pilaitėje
Keliaujant po regioną yra kur gerai pailsėti, išsimiegoti, skaniai užkąsti. Ypač jaukus nedidelis Uzerio kaimas, įsikūręs už 15 km į pietus nuo Obeno. Tenykštės pilaitės, vadinamos Šato Uzer (Chateau Uzer), šeimininkai Muriele ir Ericas Chevalier turi įsirengę svečių namus. Jie primena viešbutį, tik čia nėra samdomų darbuotojų, viską daro viena šeima: ir svečius priima, ir kambarius tvarko, ir virtuvėje sukasi, ir sode krapštosi… Kambariai įrengti labai skoningai. Jų interjeras išsaugo seno namo-pilies dvasią, tačiau yra pagyvintas ir paįvairintas moderniomis detalėmis, nes šeimininkai jauni, domisi šiuolaikiniu menu. Audiniai – puikios kokybės linas, vilna, aksomas. Visuose kambariuose yra būtini patogumai, bet tik kai kur – televizorius. Taip geriau pajusite, kad apsistojote senoje, viduramžiais statytoje pilaitėje. Pirmame aukšte įrengta moderni salė videofilmams žiūrėti. Koridoriuose tai šen, tai ten pastatyta patogių fotelių ir sofų. Visur – ant komodų, stalelių – primėtyta knygų ir žurnalų apie meną, dizainą, kultūrą, istoriją. Iškart supranti, kokie šeimininkų pomėgiai. Knygas kiekvienas gali imti ir vartyti, skaityti, įsitaisęs ant sofos ir susivyniojęs į šiltą pledą, jei už lango lyja…
Pilaitę supa ūksmingas sodas, kuriame auga šimtametės liepos ir kiek jaunesnės palmės. Šie medžiai čia pasodinti neseniai, nes, pasirodo, jie puikiai peržiemoja, kai klimatas vis labiau šyla. Už sodo yra ir baseinas, jame vanduo – tiesiai iš upės, švarus, skaidrus, puikiai gaivinantis. Vasarą, kai oras gražus, ir pusryčiai, ir vakarienė patiekiami plačioje terasoje parko medžių paunksnėje. Po dienos klajonių pavargusius svečius šeimininkai pasitinka išskėstomis rankomis, kiekvienam randa mielą žodį. Nenuilsta pasakoti apie apylinkes, jų istoriją. Kalbos nenutyla ir vakare gurkšnojant aperityvą, kuris paduodamas svečiams jaukioje verandoje. Visi grožisi čia esančia sena freska ir skanauja saldų, paties šeimininko Erico darytą vyną…
Valgiai pilaitėje irgi ypatingi, pagaminti ir vietinių produktų. Muriele visas daržoves augina pati arba perka iš kaimynų, duoną – iš šalia esančios kepyklėlės, mėsą – iš kaimyno mėsininko parduotuvėlės. Šeimininkės virtuvė jauki ir švari, visur blizga moderni virtuvinė įranga. Patiekalai – kaip geriausiuose restoranuose, o ką jau kalbėti apie tą nuoširdžią, malonią ir tikrai šiltą atmosferą. Prie stalo sėdame drauge su šeimininkais, valgome, kalbamės, dalijamės įspūdžiais ir juokiamės iki vėlaus vakaro, lyg būtume seniai pažįstami… O Muriele su Ericu nepamiršta pasiteirauti, iš kur sužinojome jų adresą, juk patys nesireklamuoja? Tačiau garsas apie šios pilaitės šeimininkus sklinda iš lūpų į lūpas – tik taip sužinoma apie jaukiausias ir maloniausias vieteles. Taigi ir aš noriu pasidalyti jų adresu: Chateau Uzer, Ardeche, France.