Automobilis – ne tik susisiekimo priemonė. Jis gali būti ir… patikima pinigų gaminimo mašinėlė
Galima sakyti, nuo tų laikų, kai atsirado automobilis, atsirado ir šio anuomet didžiulio turto draudimas. O kartu su juo atsirado ir tam tikra kategorija žmonių, mėginusių – neretai sėkmingai – apgauti draudimo bendrovę.
Ir šiandien egzistuoja tam tikra kategorija piliečių, kurie apdraudžia savo automobilį tik tam, kad pasipelnytų. Daugiausia šiuo atveju kalbame ne apie privalomąjį, o apie kasko draudimą.
Verslas
Šios temos nemėgsta niekas. Apgavikai ar aferistai, apmovę neatsargius draudikus, dėl suprantamų priežasčių savo žygdarbiais nesigiria. Kita vertus, tyli ir patys apmulkintieji – kam įdomu atsidurti kvailio vietoje? Be to – platinti kriminalinę patirtį ir skatinti tų pačių sukčių dauginimąsi. Tad savaime aišku, kad jokios oficialios statistikos šiame pogrindiniame ir beveik nematomame „versle” nėra ir negali būti.
Draudiminių apgavysčių arsenalas nėra itin didelis, paprastai apsiribojama keliomis paprastomis schemomis. Jas patys draudikai ir teisininkai, mėgstantys profesinį žargoną, oficialiai vadina taip: „Neteisėtas draudimo išmokos gavimas falsifikuojant draudiminį įvykį” arba „Draudimo išmokos, didesnės už realiai patirtą žalą, gavimas”.
Tačiau gyvenimas netelpa į jokias schemas.
Kiekviena draudimo kompanija neretai nagrinėja atvejus, kai apgavyste įtariami avarijas padarę vairuotojai. Čia tiek schema, tiek logika nesudėtinga. Apsidraudęs vairuotojas rėžiasi į kitą automobilį kaip tik ta savo automobilio vieta, kurią jau ir taip būtina remontuoti. Atskleisti tokią apgaulę gana sunku. Reikia, kad kelių policininkas, rašantis eismo įvykio protokolą, būtų pakankamai įtarus bei kruopštus ir pastebėtų įkalčius, kuriuos kartais pastebėti sunku. O jei automobiliai susidūrė naktį, lyjant? Kokias akis reikia turėti, kad pastebėtum, tarkime, senas rūdis naujo įlenkimo vietoje? Ir kam jos, tos rūdys, tuomet rūpės?
Čia įmanomi įvairūs variantai: sukčiautojų gali būti du ar keli ir t.t., tik rezultatas paprastai būna vienas. Jei sąmokslininkai nėra visiški neišmanėliai, afera tiesiog pasmerkta sėkmei: nelygu polisas, vieno, o kartais ir kelių automobilių remontą apmoka draudikas.
Tiesa, dabar draudikai sugalvojo gana efektyvių barjerų: numato nuolaidas „drausmingiems” vairuotojams kitąmet draudžiantis, ir atvirkščiai – didėja poliso kainos neatsargiai vairavusiesiems. Tad privalomojo draudimo atveju šis „kolektyvinis scenarijus” užkardos nepereis. Tačiau patyrusiems sukčiams bendrininkai dažniausiai nė nereikalingi. Mūsų keliuose gana daug žalių vairuotojų, tad paversti juos avarijų kaltininkais vairavimo asui (sukčiai paprastai būna patyrę vairuotojai) – vieni juokai.
Vagystė
Kitas bene populiariausias ir draudikams skausmingiausias apgavystės būdas – pseudovagystė. Šiuo atveju įmanoma gauti maksimalią draudimo išmoką – nelygu draudimo sutarties sąlygos, 70-90 proc. automobilio vertės. Tiesa, čia egzistuoja nerašytas korporacinis draudikų susitarimas (prevencinė priemonė sukčiams!): vagystės atveju nukentėjusiajam nemokėti išmokos ilgesnį laiką. Kita vertus, dažnai net ir norint greitai užbaigti formalumus nelabai išeitų – policija turi nusiųsti į archyvą baudžiamąją bylą, atlikti visas su tuo susijusias procedūras. O čia jau visai kitos apsukos ir terminai, galintys siekti pusę metų ir ilgiau.
Beje, šiame „versle” mėgėjai ar pavieniai diletantai yra pasmerkti. Pirmiausia jie nekantrūs, ir jų automobilis „pavagiamas” vos ne antrą dieną po to, kai gavo polisą.
Ir visai kitas reikalas, kai veikia darnus patyrusių bendraminčių kolektyvas.
Čia bet kokios teisingumo paieškos bus bevaisės. Klasikinė „nuvarymo” schema, paįvairinta tam tikromis variacijomis, gan paprasta. Apdraudžiamas beveik visada brangus automobilis. Po kurio laiko jis su originaliais dokumentais legaliai išvaromas per visą Rusiją į kokį Krasnojarską ar Kazachstaną, po to popieriai ir rakteliai parvežami iš Krasnojarsko ir tik tada pranešama apie vagystę. Tuo metu Rusijoje šis automobilis jau seniai važinėja su „permuštu” kėbulo numeriu ir suklastotais dokumentais.
Arba – kitas variantas. Mašina išardoma atsarginėms dalims Lietuvoje. Šiuo atveju pelnas gal mažesnis, užtat ne tokia didelė ir rizika.
Vandalai
Draudikams žinoma atvejų, kai būdavo net deginami, skandinami ar kitaip niokojami automobiliai, ypač amerikietiški ar šiaip
retesnių modelių ir sunkiai parduodami turguje.
Arba sudaromas vaizdas, kad automobilis nukentėjo nuo nežinomų chuliganų ar vagių, pavogusių „dalį” automobilio: ratus, veidrodėlius ir pan.
Kartais „pavogtas” detales išmontuoja pats savininkas, praneša apie vagystę policijai, gauna draudimo išmoką ir vėl jas sumontuoja. Taip „vagiami” brangūs ratlankiai, garso aparatūra, įvairios puošybos detalės. Vėliau draudikui pateikiama fiktyvi sąskaita-faktūra.
Žinoma, šiaip sau niekas nedegins ir nebjauros savo automobilio. Visi šie žaidimai tik tam, kad būtų gautas draudimas. Ir kad gautos išmokos padengtų išlaidas bei liktų pelno.
Labdara
Kad ir kaip būtų keista, retsykiais aferistams talkina policija, net pati to nenorėdama. Tarkime, iš prabangaus visureigio „išvagiami” visi „navarotai”. Tokiu atveju pareigūnai įkalbinėja „nukentėjusįjį” parašyti pareiškimą atsisakant kelti baudžiamąją bylą ir įvertinti žalą ne daugiau kaip vienas MGL (apie 125 Lt) – esą nėra laiko žaisti su smulkme, kai ir rimto darbo per akis. Kita vertus, kam jai reikalinga dar viena „tamsi” byla?
Aferistui tiek ir tereikia. Jam bylos baigtis aiški. Jam reikalinga tik pažyma, kad automobilis apvogtas.
Bet šiuo atveju esama kitokios rizikos. Sužinojusi apie tokį kompromisą draudimo bendrovė vėliau tiek ir išmokės, kiek policijos protokoluose nukentėjusysis įvertino savo nuostolius… Nors, tiesą sakant, žinybų interesai retai tesusikerta. O grįžti atgal sukčiui yra galimybių – apskųsti policijos veiksmus jis visuomet gali.
Bijoma triukšmo
Apskritai dokumentų klastojimas, kitokie panašūs gudravimai, netgi pareigūnų papirkinėjimas – tikriausias anachronizmas, atgyvena. Tuo verčiasi sukčiai, neturintys polėkio ir fantazijos.
Kas kita – suplanuoti ir įgyvendinti operaciją, po kurios apgaunamos iškart kelios draudimo bendrovės.
Baudžiamajame kodekse yra grėsmingas straipsnis, numatantis atsakomybę už sukčiavimą. Ir jame kaip tik kone klasikine sukčiavimo forma laikoma tokia veika, kai draudėjas gauna sumą, didesnę nei vertas draudžiamas turtas. Tačiau nė vienas kaltinamasis nebuvo pagal šį BK straipsnį ne tik nuteistas, bet netgi apkaltintas.
Šitokia veika anaiptol nėra retenybė, kadangi konkuruojančios kompanijos ne itin noriai keičiasi informacija. Ir tik aiškiai įtartinais atvejais draudikai bendrauja tarpusavyje ir nesunkiai patikrina įtarimus.
Net ir demaskavus sukčiautoją paprastai apsieinama be didesnio triukšmo.