Atrodytų, kas gali būti paprasčiau, negu važiuoti miesto gatve? Kiekvienas naujokas žino: laikykis Kelių eismo taisyklių, ir kelionė bus sėkminga. Tačiau kiekvienas vairuotojas, važinėjantis mūsų miestų gatvėmis, žino ir tai, jog labai dažnai šių elementarių taisyklių nepaisoma. Ir už tai sumokama didele kaina.
Sausakimšų gatvių spūstyse automobiliai dažniausiai susiduria dėl vairuotojų daromų klaidų, kai persirikiuojama iš vienos kelio juostos į kitą
Grobuonis ir auka
Vienas senas kelių asas skirsto vairuotojus į dvi kategorijas. Pagal elgesį kelyje vienus jis priskiria „grobuonims”, kitus – „persekiojamiesiems”.
Pirmosios grupės atstovai lekia įsitikinę, kad visi pavyti „persekiojamieji” privalėtų užleisti jiems kelią. Neskubantieji ar nespėjantieji laiku pasitraukti raginami tolimųjų žibintų šviesomis, reikalavimams sustiprinti įjungiami ir garso signalai. Jei pasitaiko užsispyręs arba šaltų nervų „persekiojamasis”, pačiam „grobuoniui” tenka staigiai stabdyti arba rizikingai persirikiuoti iš vienos eilės į kitą. Dėl šio manevro iš esmės jau galima avarinė situacija.
Užleisti kelią
Kilus būtinybei prašyti, kad priekyje lėčiau važiuojantis vairuotojas užleistų kelią, derėtų saugiu atstumu pamirksėti žibintais. Tuomet jis turės laiko ramiai ir saugiai persirikiuoti užleisdamas pageidaujamą kelio juostą. Tačiau didesniu greičiu prilėkus prie pat kito automobilio telieka nebe mirksėti žibintais, o intensyviai stabdyti.
Situaciją gali lemti ir kiti veiksniai. Pavyzdžiui, tarp „persekiojamųjų” kategorijai priskirtinų vairuotojų neretai vyrauja nuomonė, kad maksimaliu leistinu greičiu važiuojantis automobilis neprivalo užleisti kelio tam, kuris viršija greitį. Teoriškai – taip. Tačiau dažnai tuo piktnaudžiaujama. O juk kelyje, kaip ir gyvenime, būna situacijų, kai tenka ir spustelėti akceleratoriaus paminą. Juk nėra taisyklių be išimčių.
Patirtis
Pasiremkime Vokietijos, vienos labiausiai automobilizuotų šalių, patirtimi. Jos eismo taisyklėse nėra reikalavimo, kad greitkeliu važiuojančio automobilio vairuotojas, matydamas iš šalutinio kelio ar greitėjimo juostos į bendrą srautą ketinantį įsilieti automobilį, privalėtų užimti kairesnę kelio juostą, kad įvažiuojantysis galėtų nestabdydamas tolygiai įsibėgėti. Tai lyg vairuotojų tarpusavio susitarimas, tarsi nerašytas kelių įstatymas.
„Principingumas”
Kai automobilio vairuojas, atkaklus ir visiškai įsitikinęs savo teisumu, nenori užleisti kelio skubančiajam, beveik visada kelyje galima situacija, susijusi su didesne įtampa ir pavojais. Kur kas paprasčiau vadovautis liaudies išmintimi ir duoti durniui kelią. Galima drąsiai teigti, kad vadovaujantis šiuo teiginiu būtų išvengta ne tik avarinių situacijų, bet ir tragiškų eismo nelaimių. Dar pavojingiau, kai priekyje važiuojantis vairuotojas staiga trumpam sustabdo ir vėl pradeda važiuoti. Šią seną tiesą iliustruoja toks eismo įvykis.
Lenkdamas virtinę priekyje lėčiau judančių automobilių vieno automobilio vairuotojas puse korpuso „įlindo” į priešpriešinio eismo juostą. O iš priekio kitas tragedijos dalyvis, važiuojantis savo „teisėtos” kelio juostos viduriu, nė už ką nesutiko suktelėti dešiniau, kad išvengtų susidūrimo. Nors, liudininkų teigimu, vietos buvo pakankamai… taigi įvyko skaudi avarija, žuvo savo juosta važiavęs vairuotojas. Žuvusiojo kolegos įsitikinę, kad avarija įvyko būtent dėl bendradarbio „principingumo”. Visiems buvo gerai žinoma ši žuvusio bičiulio savybė, kurią jis ne kartą pabrėždavo, net ja didžiuodavosi. Važiuodamas leistinu greičiu jis nė už ką nesutikdavo užleisti kelio skubančiajam. Iš priekio pasirodžius lenkiančiam ir išvažiavusiam į priešingą eismo juostą automobiliui jis nelėtindavo greičio ir nė per plauką nepasukdamas iš kelio sakydavo: „Kaip čia įlindai, taip ir grįžk. Aš važiuoju savo juosta.”
Ką gi, geresnės epitafijos žuvusiajam tikrai nesugalvosi: „Čia ilsisi tas, kuris turėjo pirmumo teisę…”