Šįmet Natalie Kronast ir Nerijaus Grigo-Pluhar organizuotos Vokiečių kultūros dienos, Klaipėdoje vykstančios jau septintus metus, vėlgi tapo labai ryškiu ir svarbiu įvykiu pastaruoju laiku gana tylaus uostamiesčio kultūrinių renginių mėgėjams.
Aukšta kokybė Vokiečių dienoms Klaipėdoje yra jau tarsi savaime suprantamas ingredientas, tad pirmame plane išryškėja renginio ypatingas daugialypiškumas. Šių metų jo savotiškas moto „(Per)Ėjimas” – nuoroda į šiandien itin aktualų kultūrinių ribų peržengimo procesą – iš tiesų puikiai tinka visoms iki šiol organizuotoms Vokiečių kultūros dienoms apibūdinti. Organizatoriai tik jiems vieniems žinomu būdu sugeba ištrinti ribas tarp to, kas įdomu jaunimui ir vyresniųjų kartų žmonėms, novatoriškumo ir tradicinių formų gerbėjams, vokiečiams ir kitų tautų atstovams. Tai, kas pristatoma Vokiečių dienų renginiuose, yra mozaikiška šiuolaikinės vokiškosios kultūros visuma, kurioje visi elementai vienodai svarbūs, norint įsigilinti į bendrą vaizdą.
Apie kiekvieną iš daugiau nei savaitę vykusios kultūrinės epopėjos renginių galima būtų parašyti išsamų analitinį straipsnį, todėl čia susikoncentruokime tik ties dviem vakarais: antradienį, gegužės 17-ąją, Kultūrų komunikacijų centro patalpose vykusiu šveicarų menininko Antono Bruhino literatūriniu-muzikiniu vakaru ir ketvirtadienį, gegužės 19-ąją, Dailės parodų rūmuose surengta vokiškų alternatyvių muzikinių videoklipų peržiūra.
Šveicarams – maultrommel, lietuviams – dambrelis
Gegužės 17-osios vakarą klaipėdietiškas oras veikė šveicaro išradėjo, poeto, muzikanto ir plastinių menų meistro A. Bruhino naudai. Per vieną vakarą žemėn nukritusi vos ne mėnesio dangiškojo vandens norma sukūrė idealią atmosferą koncentruotam neįprastų poetinių ir garsinių eksperimentų klausymuisi. Labai tinkamai pa-rinkta patalpa Kultūrų komunikacijų centro antrajame aukšte taip pat prisidėjo prie ypatingos „kamerinės”, intymios atmosferos sukūrimo. A. Bruhinas, efektingas ribų peržengimo pavyzdys, kuriam Renesanso laikais neabejotinai būtų suteiktas virtuozo (daugelyje sričių talentingo meistro) titulas, šįkart pristatė dvi savo kūrybos sferas: veidrodžio principu kurtus eilėraščius ir muzikavimą maultrommel instrumentu.
Be ilgų ir įmantrių įžangų šveicaras pradėjo vakarą grodamas nedideliu instrumentu. Maultrommel – instrumentas, kurį menininkas tobulai įvaldęs, yra pažįstamas iš šiaurinių genčių muzikinės tradicijos: jį reikia laikyti užspaustą tarp dantų ir laisva ranka ritmingai judinti plieninį „liežuvėlį”, o atlikėjo burnos erdvė atlieka rezonatoriaus vaidmenį.
Dėl rezonavimo garsas akimirkomis priminė sintetinį elektronikos skambesį, tačiau menininkas nuramino įtarius klausytojus – visi garsai akustiniai. A. Bruhinas grojo aistringai ir ekspresyviai, maultrommel savitą skambesį paįvairino atlikėjo atodūsių garsai. Kartais atrodė, kad atlikėjas tuoj praras ritmo jausmą, tačiau tai tebuvo momentinės iliuzijos.
Kaip tikras meistras ir entuziastas, jis taip pat sukaupė daug žinių apie instrumento istoriją, todėl praktines maultrommel galimybių iliustracijas sėkmingai suderino su netikėtai nenuobodžia teorine paskaita. A. Bruhino žodžiai apie beveik globalinį instrumento paplitimą muzikos istorijoje, naudotų medžiagų įvairovę ir daugybę pavadinimų, kuriuos instrumentas turi skirtingose kultūrose (Lietuvoje žinomas dambrelio pavadinimu), parodė, kad maultrommel taip pat yra puikus geografinių ir kultūrinių ribų peržengimo simbolis – tikras instrumentas kosmopolitas.
Teorinėmis žiniomis šveicaras neapsiribojo – jis peržengė ir ribą tarp atlikėjo ir konstruktoriaus, pademonstravęs savo paties sukurtus instrumento modelius, kur rezonatoriaus funkciją atlieka jau nebe atlikėjo burna, o įvairios tuščiavidurės erdvės ir konstrukcijos.
Nebijo A. Bruhinas ir takoskyros tarp tradicinės ir šiuolaikinės muzikos – jo maultrommel atkūrė skirtingas melodijas, nuspalvindamas jas savo unikaliu garsiniu atspalviu.
Grodamas maultrommel, šveicaras kontrapunktu įterpdavo savo skaitomas eiles, sukurtas „veidrodžio metodu” iš žodžių ir frazių, vadinamų palindromais. Tokie žodžiai, jų deriniai ir net ištisi sakiniai ypatingi tuo, kad juos galima skaityti nuo pradžios ir nuo galo, gaunant visiškai identišką prasmingą rezultatą. „Prasmė” šiuo atveju yra gana sąlyginė: „veidrodiniuose” eilėraščiuose „prasminga” daugiausia sintaksinė sakinių struktūra, o reikšmė lieka gana abstrakti arba paremta laisva asociacija. A. Bruhinas pradėjo nuo labai paprastų pavyzdžių – atskirų žodžių palindromų, tačiau greit paaiškėjo, kad jis geba sukurti ir kelių strofų palindrominį eilėraštį. Tiesa, autorius prisipažino, kad tai išmoktų, jam prireikė dvidešimties metų.
Norėtųsi subjektyviai pastebėti, kad šveicaro poezija yra labiau skirta klausymui nei skaitymui. Ypač jei deklamuoja pats autorius savo nepakartojamu Šveicarijos vokiečių dialektu, kuris neretai labai panašus į švedų kalbą. Palindrominė poezija, sukurta daugiausia iš trumpų žodžių, turi savo unikalų simetrišką ritmą. Klausantis eilėraščių, išryškėjo ryšys tarp jų ir šveicaro muzikavimo: deklamuojama palindromų poezija muzikali ir ritminga kaip maultrommel skambesys, o pastarasis savo artikuliacija priartėja prie žmogaus balso.
Abi šios A. Bruhino kūrybos sritys reikalauja tikro meistriškumo, kantrybės ir išradingumo. Galima drąsiai teigti, kad šveicaras pademonstravo susirinkusiems tai, ko dažnai trūksta Lietuvos šiuolaikiniam menui – tikrąjį entuziastingą meistriškumą, o ne žodiniu konceptualizmu apgaubtą pretenziją į jį. Tarsi patvirtinimas to – vakaras padarė akivaizdžiai didelį įspūdį įvairaus amžiaus klausytojams. Labai tikėtina, kad eidami namo iš Kultūrų komunikacijų centro jie kreipė į nesiliaujantį lietų žymiai mažiau dėmesio.
Generavo „popkultūros išgelbėjimo” idėją
Gegužės 19-osios, ketvirtadienio, oras radikaliai skyrėsi nuo antradieninio, tačiau ryški saulė nepasiekė Dailės parodų rūmų patalpos, kurioje turėjo vykti Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje apdovanojimus gavusių penkiolikos vokiškų muzikinių videoklipų peržiūra, pavadinta „Popkultūros išgelbėjimui”. Šį pavadinimą palyginus su peržiūros kontekstu, galima įžvelgti dar vieną ribų peržengimo leitmotyvo dimensiją – norėdami išgelbėti vis labiau primityvėjančią popkultūrą, vokiečių muzikinių videoklipų autoriai iš esmės peržengia pačios popkultūros ribas ir sukuria darbus, kurie labai natūraliai įsiterpia į meno galerijos erdvę.
Vokiečių videomeno, kaip ir muzikos, sunku neatpažinti. Ypatingi vokiškosios vaizdinės kūrybos bruožai yra šalta spalvų gama, preciziška garso takelio ir vaizdo montažo sinchronizacija, dažnos stilistinės nuorodos į praėjusio amžiaus septyniasdešimtųjų ir aštuoniasdešimtųjų metų meną ir buitį, žemos kokybės home video (namų video) vaizdo juostos estetikos imitacija, įvairiausių pramoninių ir buitinių mechanizmų garbinimas.
Kaip parodė pirmas programos videoklipas, vaizdo simfoniją galima sukurti pasitelkus standartinių garažų automatinių durų filmuotą medžiagą, sinchronizuotą su muzikinio kūrinio garsu. Atskiros analizės vertas žmonių panaudojimas vokiškuose videoklipuose. Jų ten arba visai nėra, arba juos atstoja manekenai, animuoti personažai ir koliažinės iš laikraščio nuotraukų sukurtos būtybės. Arba gyvi žmonės kadre vis dėlto yra, bet savo judesiais ir emocijų išraiška labiau primena robotus. Visa tai sukuria nepaprastai originalią trumpų vokiškų muzikinių videoklipų atmosferą, ko, deja, nepasakysi apie daugumą šiuolaikinių vokiškų filmų.
„Popkultūros išgelbėjimui” pristatytų videoklipų meninės raiškos formos buvo labai įvairios – nuo kvapą gniaužiančių naktinių urbanistinių panoramų ir intravertiškų detalių namų interjero vaizdų iki kičinių koliažų su politinės satyros doze ir visiškos grynųjų formų abstrakcijos. Tokia pat įvairovė ir garsų srityje – nuo energingo tipiškai vokiško indie-electro-punk-rock iki statiškų minimalistinių ambient garso skulptūrų.
Nuoširdus dėkui programos sudarytojams – kūrinių parinkimas labai sėkmingas ir visapusiškai atskleidžia vokiečių nekomercinių videoklipų sceną. Toks pat vykęs ir rodymo eiliškumas – subtilesni ir ekspresyvesni vaizdai sudėlioti pakankamai proporcingai, tad žiūrovas nepavargsta ir nenuobodžiauja.
Lyginant šių metų renginį su analogiška videomeno peržiūra tuose pačiuose Dailės parodų rūmuose praėjusių metų Vokiečių kultūros dienų programoje, išryškėja vienintelės vaizdo projekcijos privalumai – žiūrovų dėmesys maksimaliai koncentruojamas į vaizdą ir garsą. Tai neįmanoma toje pačioje erdvėje rodant kelias projekcijas vienu metu, kaip buvo pernai.
Tačiau grįžkime prie „popkultūros išgelbėjimo” idėjos. Šis renginys ne tik parodė visas vokiškos nekomercinės videoindustrijos galimybes. Jis privertė susimąstyti prisiminus, kad dar prieš kelerius metus vokiečių muzikiniai TV kanalai Viva ir Viva Zwei gana dažnai rodydavo tokius videoklipus. Dabar minėti televizijos kanalai vis labiau suka MTV primityvaus kičinio ekshibicionizmo link, tad videoklipus, panašius į rodytus aprašomame renginyje, išstumia beveidžiai, pagal masinės produkcijos principus gaminami r’n’b (rythm and blues) ir pop-rock videoklipai. Galbūt „vienetinio gaminio” principai, būdingi vokiškų nekomercinių klipų kūrybai, neišvengiamai atstumiami masinės popkultūros kaip svetimkūniai? Bet kuriuo atveju, norisi nusiteikti optimistiškai ir tikėti, kad popkultūra gali būti tokia skoninga, išradinga ir patraukli, kaip penkiolika vokiečių muzikinių videoklipų, skirtų jos išgelbėjimui.
Jurijus Dobriakovas