Į nekilnojamąjį turtą, vertybinius popierius ir fondus investuoti pinigus pratę klaipėdiečiai pradeda nedrąsiai varstyti ir meno galerijų duris.
Investavimą į meno kūrinius specialistai lygina su loterija be pralaimėjimo – dailininkų darbų kainoms nebaisus nei politinis, nei ekonominis nestabilumas, o meno kūrinio vertė gali išaugti net iki 400 procentų. Tačiau išlošti įmanoma tik kruopščiai pasirinkus pirkinį, jo autorių ir meno rūšį.
Mažai arba nieko apie meną neišmanantiems pirkėjams primygtinai siūloma pasikonsultuoti su nepriklausomais vertintojais, kurie garantuoja, kad po kelerių metų kūrinio neteks mesti į šiukšlyną.
Superka bankai
Klaipėdos parodų rūmų vadybininkas, kultūros vadybos ir politikos specialistas Darius Vaičekauskas pasakojo, kad kelis šimtus procentų siekianti investicijų grąža – neišgalvotas faktas.
„Meno kūrinio vertė nekrenta. Tai – ne žemės sklypo kaina, kurią gali koreguoti politiniai ar ekonominiai pokyčiai. Užsienio bankai ne šiaip sau supirkinėja paveikslus, kaupia jų fondus ir rengia savo turto parodas. Jie žino, kad tokia investicija garantuotai atsipirks”, – įsitikinęs jis.
Specialistas aiškino, kad saugiausia investuoti į tapybą, nors pasaulyje netrūksta turtingų žmonių, kurie perka šiuolaikinio meno kūrinius – vadinamuosius objektus, instaliacijas, videodarbus.
„Tačiau reikia atsargiai pasirinkti ne tik meno rūšį, bet ir autorių. Neslėpkime – į meną daugiausiai investuoja pasiturintys žmonės, kurie pralobo pertvarkos metais. Jie dažnai neturi reikiamo išprusimo, todėl negali savarankiškai susigaudyti, ką pirkti”, – sakė D.Vaičekauskas.
Jis teigė, kad patikimiausia kreiptis į nepriklausomus ekspertus – menotyrininkus. Esą pagalbos galima sulaukti ir privačiose galerijose, kur dirba meną išmanantys specialistai, tačiau jie gali turėti savų interesų – norą sėkmingai parduoti vieną ar kitą darbą.
„Užtikrinu, kad, investuojant į meną, apsišauti sunku. Įdėtus pinigus galima bet kada atgauti – parduoti darbą užsienio galerijoms, privatiems kolekcininkams Lietuvoje”, – sakė D.Vaičekauskas.
Brangsta po mirties
Parodų rūmuose dirbantis kultūros vadybininkas neneigė – lankytojai neretai pasiteirauja apie eksponuojamų darbų kainas, tačiau meno kūriniai šioje įstaigoje neparduodami.
Apie darbų kainas nusimanantis D.Vaičekauskas tikino, kad jos gali svyruoti nuo tūkstančio iki kone šimto tūkstančių litų.
Lietuvių autorių, kurių darbai laikomi sėkminga investicija, yra net kelios dešimtys. Jaunieji menininkai darbus parduoda po kelis tūkstančius litų, tačiau populiarėjant autoriui, sparčiai kyla ir darbų įkainiai.
„Tik akademiją baigę dailininkai už paveikslą prašo po tūkstantį litų, tačiau jau po kelerių metų jų darbų kainos siekia 7-12 tūkstančių litų. Tokių pavyzdžių – nemažai”, – sakė D.Vaičekauskas.
Jis tikino, kad kai kurių menininkų darbai kainuoja ir kelias dešimtis tūkstančių litų. Tarp populiariausių šių dienų Lietuvos dailininkų esantis Sigitas Staniūnas už darbą prašo nuo 15 iki 50 tūkstančių litų.
D.Vaičekausko teigimu, menininkų darbų kainos ypač išauga po jų mirties. Prieš kelerius metus tragiškai žuvusio klaipėdiečio dailininko Algimanto Jusionio kūriniai dabar kainuoja kelis kartus brangiau nei jam esant gyvam.
Parduoti neskuba
Dailininko našlė, „Klaipėdos galerijos” direktorė Violeta Jusionienė neneigė – po vyro mirties jo darbų kaina labai išaugo, tačiau ji drobių neparduodanti.
„Neturiu tokio tikslo. Palauksiu kokį dešimtmetį. Gaila, kad žmonės susigriebia pirkti darbus tik tada, kai autorius išeina. Reikia skubėti pirkti tada, kai dar gyvas”, – įsitikinusi moteris.
Galerininkė pavirtino, kad lietuvių autorių darbais domisi vis daugiau žmonių. „Mentalitetas keičiasi. Anksčiau pirkėjai ateidavo ir sakydavo, kad taip nupaišyti gali ir vaikas. Dabar prisipažįsta, kad neišmano meno, nori patarimo prieš pirkdami”, – aiškino ji.
Galerijos vadovė sakė, kad daugelis pirkėjų, ypač užsiėmusių verslininkų, pasitiki specialistų patarimais. Kai kurie klaipėdiečiai įsirengia namus ir prašo pagalbos parenkant paveikslus.
„Dailės kūriniai – ne tik puiki investicija, bet ir būtinas interjero atributas. Be jų namai yra tarsi bedvasiai”, – tikino ant savo buto sienų ne tik velionio vyro, bet ir kitų autorių darbus kabinanti V.Jusionienė.
Reikalauja aliejaus
Ne vienus metus galerijose dirbanti menotyrininkė Rūta Jakštonienė sutiko, kad investicijos į meną atsiperka su kaupu.
„Dar nesu girdėjusi, kad dailininko darbai atpigtų. Tai neįmanoma. Pigiau už rinkos kainą savo darbus gali parduoti tik pats menininkas, jeigu jam labai reikia pinigų. Beje, tinkamu laiku tinkamoje vietoje atsidūrę kolekcininkai tuo pasinaudoja. Bet tai – vienetiniai atvejai”, – sakė ji.
Menotyrininkė pastebėjo, kad vietiniai pirkėjai reikalauja išskirtinai aliejinės tapybos. Nei skulptūros, nei fotografijos, nei juvelyrikos darbai klaipėdiečių nedomina. Tai patvirtino ir Parodų rūmų vadybininkas D.Vaičekauskas – akvarelė, skulptūra ir kitos meno rūšys perkamos, tačiau labai menkai.
Ne tik aliejiniais dažais tapytas drobes noriai perka užsieniečiai, kurie į Lietuvą atvyksta ieškoti pagal vakarietiškus standartus itin pigių darbų.
R.Jakštonienė sakė, kad užsienyje nėra stereotipo, kad, pavyzdžiui, akvarelės laikui bėgant blunka ir netenka savo meninės vertės. „Tuo klaidingai tiki tik lietuviai”, – sakė galerininkė.
Užsieniečiai į Klaipėdos miesto galerijas atvyksta turėdami konkretų tikslą – nusipirkti vieno ar kito vietinio autoriaus darbų. Dažniausiai kūrinių ieško užsienio galerijų savininkai, kuratoriai.
Derina prie tapetų
R.Jakštonienė apgailestavo, kad tik retas pirkėjas žino, kokio darbo nori ir kodėl reikėtų investuoti būtent į jį.
„Paprastai pirkėjai įsiklauso į mūsų nuomonę, tačiau pasitaiko ir tokių, kurie brangų paveikslą bando derinti prie svetainės tapetų spalvos. Bandome paaiškinti, kad už turimą pinigų sumą galima įsigyti kur kas vertingesnį darbą, tačiau jie užsispiria ir daro savaip”, – sakė menotyrininkė.
Ji neneigė, kad perkančiųjų meno kūrinius pamažu daugėja ir Klaipėdoje. Tai susiję su lūžiu žmonių sąmonėje – esą anksčiau menas buvo suvokiamas tik kaip penas akims, o dabar atėjo laikas, kai iš jo daromas verslas.
„Džiugu, kad vis daugiau žmonių tai suvokia, perka darbus sau, o ne tik į juos žiūri parodose. Tačiau domėjimasis nėra pakankamas. Turi praeiti dar kiek laiko, kol žmonės apsipras su mintimi, kad investuoti į meną galima taip pat lengvai, kaip ir į nekilnojamąjį turtą”, – mano ji.
Pastaraisiais metais būta bandymų žmones pritraukti į galerijas ir atverti savo pinigines. Prieš Kalėdas ne kartą buvo rengtos miniatiūrų parodėlės – žinomi dailininkai ten pristatydavo mažo formato darbus, kurie atitinkamai ir kainavo pigiau, buvo prieinami vidutines pajamas gaunančiam klaipėdiečiui.
Padeda intuicija
Paklausta, kaip menotyrininkai padeda klientui apsispręsti, kurį darbą pirkti, o kurį geriau palikti ant galerijos sienos, R.Jakštonienė aiškino trumpai: „Intuityviai. Iš akies matome, kurie dailininkai ateityje turės pasisekimą. Aišku, nekalbu apie gyvus klasikus, pavyzdžiui, Augustiną Savicką, kurio darbai jau dabar kainuoja tūkstančius ir retai parduodami.”
Ji teigė, kad kainą lemia dailininko populiarumas, pelnyti apdovanojimai, Lietuvoje ir užsienyje surengtų parodų skaičius, muziejų ir galerijų nupirktų darbų kiekis.
„Net jauni menininkai, kurie daug investavo į savo vardą, šiuo metu darbus jau parduoda po kelis tūkstančius eurų”, – sakė R.Jakštonienė.
Menotyrininkė sutiko, kad galerijoje dirbantys žmonės gali piktnaudžiauti savo autoritetu, bandydami įsiūlyti nieko neišmanančiam pirkėjui menkavertį darbą.
„Tačiau savo ir galerijos vardą gerbiantys specialistai taip nesielgia. O jeigu po penkerių metų sutiksiu tą žmogų ir jis man priekaištaus, kad įsiūliau niekinį kūrinį?”, – klausė ji.
Vengia viešumo
Menotyrininkai džiaugėsi, kad susidomėjimas investicijomis į meną naudingas ir valstybei.
„Prieš kelerius metus, kai buvo leista meno kūrinius gabenti per sieną, labai daug darbų nutekėjo į užsieniečių rankas. Gera žinoti, kad šiuo metu darbus vis dažniau perka vietiniai. Tai reiškia, kad menas liks Lietuvoje ir galbūt atiteks valstybei, juk daugelis kolekcininkų sukauptus darbus dovanoja miestui, šaliai, arba tai po mecenatų mirties daro jų giminaičiai”, – pasakojo R.Jakštonienė.
Parodų rūmų vadybininkas D.Vaičekauskas tikino pažįstantis kelis žmones, kurie tikslingai kaupia dailės darbus, domisi jų kainomis, autoriais, jų karjera.
„Tačiau tikrųjų kolekcininkų nėra labai daug. Be to, jie labai vengia viešumo. Užsienyje verslininkai brangius darbus kabina ant sienų, visiems demonstruoja. Pas mus tokios tradicijos dar nėra. Darbai kaupiami namuose, toliau nuo pašalinių akių”, – sakė jis.
Kolekcijoms – pigiau
Tarp kolekcininkų, kurie neslepia turintys nemenkas meno kūrinių kolekcijas, – aktorius ir režisierius Bronius Gražys, verslininkai Daiva ir Algis Liandsbergiai, bendrovės „Kelprojektas” Klaipėdos filialo direktorius Edmundas Kolakauskas, kuris jau sukaupė 410 darbų kolekciją.
„Man tai – pomėgis, liga, nebandau iš to daryti verslo. Suvokiu, kad tai – puiki investicija, tačiau mano motyvai kitokie”, – sakė prieš trisdešimt metų kolekcionuoti dailės kūrinius pradėjęs vyras.
Jis aiškino, kad išmanyti apie meną perkant darbus jam reikia minimaliai.
„Perku vardus, kartais net nematydamas paties paveikslo. Pagal išsilavinimą esu inžinierius kelininkas. Meno pažinimo pamokas paskutinį kartą lankiau mokykloje”, – šmaikštavo klaipėdietis.
Paklaustas, kokias sumas tenka išleisti meno kūriniams, kuriuos laiko specialiai įkurtame name, E.Kolakauskas aiškino, jog tai – paslaptis.
„Negaliu pasakoti, kokią kainą nustato dailininkai. Privatiems kolekcininkams darbai dažnai parduodami pigiau, nes autorius yra tikras, kad kūriniai niekur neiškeliaus, liks kolekcijoje. Neatmetu, kad menu, kaip investicijos rūšimi, besidomintiems žmonėms darbai parduodami brangiau”, – sakė jis.