Kaip sukurti gerą interjerą?

Gyvenimo tempas spartėja. Skubame, bėgame, lekiame… Užuot pabuvę namie, vis daugiau laiko praleidžiame viešosiose erdvėse, visuomeninės paskirties laisvalaikio įstaigose. Bet argi tai blogai? Ne. Stebėdami, tyrinėdami ir „skaitydami“, pavyzdžiui, prabangaus restorano interjerą, pasisemiame arba tiesiog „pasivagiame“ idėjų, kurias galime įgyvendinti kurdami savo būsto stilių. Apie tai, kaip sukurti kitokį interjerą, kalbamės su bendrovės „Jungtinių pajėgų projektai“ architekte Audra Kaušpėdiene.

– Per seminarą „Kaip įsirengti būstą?“ kalbėjote apie kitokį interjerą. Kas tai yra?

– Kitoks interjeras? Tai kitoks požiūris, kitos aplinkybės, kitoks užsakovas, bet iš tiesų svarbiausias veikėjas šiame peizaže – kitoks autorius ir jo drąsi fantazija.

– Kokios pagrindinės lietuviško interjero kryptys šiandien vyrauja visuomeniniame interjere? Kuo jos ypatingos?

– Regis, tautiniame interjere nusistovėjo trys pagrindinės kryptys – klasika, minimalizmas (funkcionalizmas) ir kaimo romantika.

Lietuviško klasikinio interjero ypatybės skurdaus miesto kultūros paveldo fone – istorijos imitacija, be originalų, antikvarinių daiktų. Retai sutinkamos tikslaus istorinio stiliaus paieškos. Klasika populiari tiek privačiuose interjeruose, tiek viešosiose erdvėse. Motyvas – toks interjeras nesensta, nebent nusidėvi arba pabosta, o komercinėse patalpose, žinant rezervuotą mūsų vartotojo skonį, visada yra mažiau rizikingas už eksperimentus.

Minimalizmas – gero tono interjeras. Dažniausiai kuriamas profesionalų. Internacionalus, verčiantis aiškiau pajusti galingą globalizacijos pulsą. Kai tokiu stiliumi gyvena pusė pasaulio, nebetenka svarstyti, ar jis mums patinka. Individualumo stoka dengiama elementų kokybe, nors kartais tris daiktus tarpusavyje sunkiau suderinti negu trisdešimt.

Visiškai kitokios taisyklės galioja mūsų nesuskaičiuojamuose kaimuose, užeigose ir smuklėse: būtinai daug, bet mažai kokybiškų baldų ir rakandų, labai retai profesionalus autorius ar bent konsultantas – ir neblėstantis tautos pripažinimas.

– Gal galėtumėte patarti, kaip analizuojant visuomeninės paskirties statinių interjerą pasisemti idėjų ir jas pritaikyti savam būstui?

– Profesionalus viešas interjeras turėtų atspindėti štai ką – interjeras yra atmosfera, o ne apdailos medžiagų, baldų, šviestuvų suma. Ir geriausiai šį darbą atlieka profesionalas.

Kurdami privatų interjerą kartais puikiai susitvarko ir patys šeimininkai – juk namie neprivalomas protokolas. Čia jau galioja dėsnis: „Kitoks šeimininkas – kitoks interjeras“. Profesionalas dažnai elgiasi net priešingai – suniveliuoja, paverčia namus madingais, bet ne savais.

– Svarbus interjero akcentas – spalvos, ypač visuomeninės paskirties statiniuose. Kokios jos turėtų būti, kad nepabostų, nevargintų žmonių, skleistų teigiamą energiją?

– Spalva neatsiejama nuo idėjos – universalių receptų čia negali būti. Vienu atveju spalva privalo provokuoti, kitu – raminti ar skatinti apetitą, nelygu, kokia jos funkcija. Kartais ir neigiamos energijos dūris gražina harmoniją.

– Apšvietimas suteikia interjerui jaukumo. Kaip, žaidžiant šviesa, sukurti daugiau šilumos, romantikos?

– Išradingai apšvietus net vidutinišką interjerą galima „ištraukti“, o geriausią – sugadinti netinkama šviesa. Būtent apšvietimo klaidų dažniausiai ir pasitaiko mėgėjiškuose interjeruose.

Trumpai tariant, jaukus apšvietimas – lokali, aiškiai nukreipta šviesa, kaitrinė ar halogeninė (šešėliai), galimybė reguliuoti šviesos srautą (reostatas), kuo mažiau bendro, formalaus apšvietimo.

– Iš pažiūros baldai – paskutinis štrichas interjero kūrimo procese. Kaip yra iš tiesų?

– Sunku interjero elementus išskaičiuoti pirmais, antrais… Visi svarbūs, o jų dermė ir yra atmosfera. Kai interjeras geras, vieną daiktelį keičiant dažnai pajuda visa tvarka; nekintama nebent seno lygintuvo ir plūgo sąjunga bernelių užeigose…

– Pati daugiausia kuriate visuomeninės paskirties interjerus. Kuris iš savų darbų Jums yra mieliausias? O gal visi vienodai brangūs?

– Aišku, kad kitoks interjeras – mano mėgstamiausias. Kartais jų idėjos kyla net neturint užsakovo ir konkrečios vietos tai idėjai įgyvendinti. Taip buvo sumanytas ir vėliau sukurtas „Naktinis vilkas“, interjeras iš plieno ir pliušo. Mūsų biografijoje yra keletas darbų, kurie tapo legendomis, kai jų nebeliko; vienas tokių – restoranas „Vidudienis“ Vilniuje, Gedimino prospekte, sapnai apie Meksiką, kuriuos sukūrė keliolika dailininkų. Pirmas „Žemaičių smuklės“ interjero variantas buvo sumanytas kaip iliustruota knyga. „Grasas“ – atsakymas visiems kaimo apologetams, žaidimas perkeltine prasme.

– Ką dar norėtumėte pridurti?

– Mūsų pokalbio potekstėje aiškus pagrindinis klausimas: ar galima apsieiti be profesionalų?

Tolstame nuo epochos, kai visuotinio deficito laikais visi ir viską darė patys. Ar ne geriau šiandien būti geriems, tiesiog geriausiems savo srities specialistams ir to vaisiais keistis su kitais profesionalais? Ar nepagerėtų mūsų gyvenimo kokybė?

– Ačiū už pokalbį.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Interjeras su žyma , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.