Teisminiai ginčai dėl buvusio „Lietuvos” kino teatro Vilniuje tebevyksta, sklypo detalusis planas vis dar nepatvirtintas, tačiau projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” rengėjai jau pristatė čia iškilsiančio naujo kino centro koncepciją
Gražūs ateities planai
„Viskas prasideda nuo žodžių, o po to virsta darbais”, – taip pradėjęs savo kalbą UAB „M2Invest” generalinis direktorius Dalius Kaveckas aiškino, kad vienas jų veiklos rezultatų ir didelio įvykio dalis – kino centro atidarymas, kuris planuojamas Vilniaus centre dar iki 2009 metų. Būsimas kino centras, kuriame numatyta 200 ir 80 vietų salės, anot verslininko, pratęs jau daug metų šioje vietoje (ten, kur dar stovi kino teatras „Lietuva”) gyvuojančias kino tradicijas.
Kino centras tikrai gyvybiškai mūsų sostinei būtinas. Apie tai kalbėjo visi spaudos konferencijos dalyviai.
Dokumentinio kino režisierius Nacionalinės premijos laureatas Arūnas Matelis, neseniai gavęs ir prestižinį JAV režisierių gildijos apdovanojimą, buvusios „Lietuvos” vietoje inicijavo naują nepriklausomą kino centrą ir jau planuoja jame konkrečius projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” renginius. Tarp jų – programos „Lietuvių poetinės dokumentikos fiesta”, „Dokumentika be sienų”, „Europos kino akademija Lietuvoje”. Kino kritikė, festivalio „Skanorama” direktorė Gražina Arlickaitė, kuri per 2009-ųjų kultūros renginius kuruos projektus „Kertant Europą”, „Naujasis Baltijos kinas”, taip pat pristatė savo planus.
R.Vanagaitė irgi džiaugėsi, kad jau baigėsi „negatyvusis” etapas. „Jau galime pasakyti: „Lietuva” mirė – tegyvuoja „Lietuva”, – apie būsimą kino centrą, puikias idėjas ir prityrusius jų vykdytojus kalbėjo vykdomoji direktorė. Kaip nesidžiaugti, kai jau šiandien aišku, jog iki 2009-ųjų Vilniuje tikrai nepamatysime Tūkstantmečio stadiono, Gugenheimo muziejaus, modernių „Tautos namų” ant Tauro kalno ir tikriausiai kitų šiandien pradėtų (Nacionalinė galerija, Menų spaustuvė) statybų, apie kurias dar visai neseniai R.Vanagaitė šnekėdavo per projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” pristatymus, pabaigos.
Nepasakyti žodžiai
Žmogus, pirmąkart išgirdęs, kad Pylimo ir Jono Basanavičiaus gatvių sankryžoje planuojama pastatyti modernų kino centrą, tikriausiai plotų iš džiaugsmo rankomis. Tačiau net 7 tūkst. Lietuvos žmonių pasirašė knygoje dėl vienintelio nekomercinio sostinės kino teatro „Lietuva” išsaugojimo, buvo daug visuomenės akcijų, peticijų ir siūlymų valstybei jį, 2002 metais savivaldybės gėdingai parduotą už 3 mln. litų, išpirkti. Juk pertvarkytos kino teatro patalpos galėtų būti puiki vieta įrengti Nacionalinį kino centrą su sinemateka, kino ir videosalėmis, Jono Meko Lietuvai dovanotu archyvu, kino literatūros biblioteka, knygynu ir kita. Visi geri visuomenės siūlymai nugulė įvairaus rango valdininkų stalčiuose, o buvęs sostinės meras Artūras Zuokas dar pajuokavo kviesdamas Lietuvos gyventojus susimesti po litą ir taip atgauti „Lietuvą”.
Kova dėl kino teatro privertė žmones, susibūrusius į judėjimą „Už Lietuvą be kabučių”, pasidomėti ir aplink pastatą esama visuomenine erdve, kuri kažkokiu būdu pagal žemės nuomos sutartį iki 2093 metų
atiteko dabartiniams „Lietuvos” teatro savininkams. Tai dėl šios erdvės, esančios UNESCO saugojamoje teritorijoje, visuomenė neleidžia nusiraminti Vyriausybei, Kultūros ir Aplinkos ministerijų valdininkams. Sklypo detaliojo plano tvirtinimas sustabdytas, vyksta teisminiai ginčai (teismo posėdis rengiamas gegužės 8 dieną).
Apie tai vakar per spaudos konferenciją nekalbėta. Nė karto nebuvo paminėti ir „Rojaus apartamentai”. O juk būtent šios bendrovės (90 proc. jos akcijų valdo užsienio kompanija ir 10 proc. turi „M2Invest”, atsakinga už projekto plėtrą bei įgyvendinimą), planuose visų pirma – ne kino centras, o daugiafunkcinis pastatas, kuriame numatytos komercinės patalpos, apie 50 butų ir kino centras. Pastarojo plotas, palyginti su praėjusios vasaros planais, dar šiek tiek sumažėjo…
Tikra meilė kinui
Įdomus sutapimas: 2006 metų gruodžio 19-ąją, kai Vyriausybės peticijų komisija svarstė klausimą dėl „Lietuvos” ir aplink esančios viešosios erdvės, „M2Invest”, pasirašiusi ilgalaikio bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos kinematografininkų sąjunga, garbingomis premijomis paskatino geriausius lietuviškų filmų kūrėjus pagal tris kategorijas. Dar anksčiau, 2005-ųjų pabaigoje, „M2Invest” pradėjo bendradarbiauti su nekomerciniu kino centru „Skalvija” – net perdavė „Lietuvos” kino teatro mažojoje salėje buvusias kėdes. D.Kaveckas priminė šį bendradarbiavimą, taip pat aktyvią paramą žiūrovams pristatant Algimanto Puipos filmą pagal Jurgos Ivanauskaitės kūrybą „Nuodėmės užkalbėjimas” bei A.Matelio dokumentinės juostos „Prieš parskrendant į Žemę” sklaidą Lietuvoje.
Viskas gal ir būtų puiku, tačiau LŽ paklausus D.Kavecko apie bendrovės „M2Invest” planuotus ir garsiai žarstytus pažadus bendradarbiauti su savivaldybei priklausančiu „Skalvijos” kino centru, Vilniaus savivaldybe ir net Kultūros ministerija, paaiškėjo, kad visi sumanymai taip ir liko tik gražūs planai.
Per spaudos konferenciją jau nebuvo kalbama apie nekomercinio kino centro kūrimą. Net A.Matelis išsižadėjo šio termino. Jis teigė, jog nepriklausomame kino centre bus toliau puoselėjamos „gero kino” tradicijos. Geras kinas, aišku, gerai, bet į klausimą, nuo ko bus nepriklausomas naujasis kino darinys, niekas taip ir neatsakė. Anot A.Matelio, kol kas tai – bendras „M2Invest” ir jo, privačios kino studijos „Nominum” savininko, projektas. Ateityje prie jo turėtų prisidėti ir kitos institucijos, nes sumanymas esą labai geras. Režisierius pridūrė, kad nekomercinio kino… išvis nėra, nes visur ir visada reikia pirkti bilietus.
Užtrukusi istorija
Šiaip ar taip, visa ši užtrukusi istorija dėl „Lietuvos” kino teatro gali būti tik į naudą programai „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009”. Juk visuomenė, programos rengėjų skatinama kuo aktyviau dalyvauti (ir net pačiai inicijuoti) įvairiose kultūros akcijose, dar 2005-ųjų pradžioje išėjo į gatves skleisti taikių ir gražių pilietinių akcijų. Pamename, kai buvę „Lietuvos”, o kartu ir didžiulės parduotuvės savininkų prekybos centro langai protestuojant buvo išdabinti įvairiaspalvių popierinių gėlių žiedais. Tos žiemos dienos gėles daug kas filmavo ir fotografavo… Toli, net iki Norvegijos, Maskvos ir Korėjos, nuskambėjo garsas apie Gedimino ir Nomedos Urbonų inicijuotą „Pro-testo laboratoriją”, kuri buvo pristatoma ne tik per menininkų renginius, bet ir, pavyzdžiui, per mokslinę konferenciją Norvegijoje apie globalizaciją. „Lietuvos” istorija ir „Pro-testo laboratorija” inspiravo menininkus dar vienam, tarsi tęstiniam projektui „Villa Lituania”, kuris jau šių metų birželį atstovaus Lietuvai per prestižinę Venecijos (Italija) bienalę.