Ką reikėtų žinoti apie demenciją

Demencija (lotyniškai beprotybė arba įgyta silpnaprotystė) ištinka normalios psichikos žmogų. Tai yra klinikinis sindromas, kurio pagrindinis požymis yra mąstymo sutrikimas.

Jis pasireiškia atminties pablogėjimu (vėliau ir jos praradimu), orientacijos, suvokimo ir kitų pažinimo funkcijų sutrikimu. Tai intelekto susilpnėjimas.

Demencija pasaulyje serga vis daugiau žmonių: 5-9 proc. vyresnių nei 65 metai, 10-12 proc. – 75-79 metų, 20-25 proc. – 80-90 metų, daugiau kaip 30 proc. – kuriems per 90.

Kaip ji prasideda

Demencija formuojasi iš lėto. Pradžioje pamažu keičiasi žmogaus asmenybė, nyksta jausmai, taktas, gėda, sąžinė, pareigingumas. Ligoniai tampa priekabūs, sutrinka dėmesys, blogėja atmintis – nebesugebama įsiminti naujos informacijos, keičiasi ir blėsta emocijos, kartais ligoniai grubėja, tampa niūrūs, dirglūs, pikti, o kai kurie perdėtai linksmi, nekritiški savo būklei. Silpnaprotystei progresuojant išnyksta ligonio interesai, valia. Vieni ligoniai tampa vangūs ir apatiški, kitiems atsiranda motorinis neramumas, blaškymasis. Gali padidėti apetitas, atsirasti noras girtauti, rinkti įvairius nereikalingus daiktus. Ligoniui pradeda nykti charakterio ypatumai, pasikeičia asmenybė, prarandami paprasčiausi higieniniai įgūdžai. Žmonės išsenka, tampa bejėgiai.

Demencijos atsiradimą dabar bandoma aiškinti neurotransmiterių, ypač cholinerginių, deficitu. Nustatyta, kad atminties mechanizmuose dalyvauja daugiau kaip 30 neuromediatorių ir neuromoduliatorių. Svarbiausias ju yra acetilcholinas. Sumažėjus acetilcholino kiekiui smegenyse, silpnėja nuo jo priklausanti vazodiliatacija (kraujagyslių išsiplėtimas). Todėl būtina išlaikyti gerą kraujagyslių endotelio (vidinės kraujagyslės sienelės) funkciją, kuri užtikrina gerą kraujotaką.

Medicinoje demencija skirstoma į pirminę ir antrinę. Pirminė – dar į degeneracinę, kraujagyslinę ir mišrią. Degeneracinei demencijai priklauso Alzheimerio liga, kuri sudaro 50-75 proc. visų degeneracinės demencijos atvejų. Pvz., Vokietijoje Alzheimeriu serga apie 1 mln. žmonių, o JAV – apie 4 mln.

Alzheimerio liga

Alzheimerio liga yra pamažu progresuojanti, retai ji pasireiškia jaunesniems nei 65 metų žmonėms. Nuo 80-90 metų Alzheimeriu suserga kas ketvirtas, penktas žmogus. O nuo 90 metų – kas trečias.

Alzheimerio liga nėra natūralus senėjimo procesas. Nustatyta, kad dėl kol kas mokslui nežinomų priežasčių, sutrikus ryšiams tarp smegenų žievės ląstelių – neuronų, prasideda nenumaldoma jų žūtis. Šį irimą galima tik šiek tiek pristabdyti.

Daugiausia šie procesai pakenkia momeninę smegenų sritį. Manoma, kad didelę reikšmę Alzheimerio ligos išsivystymui turi ir genai. Šios ligos vystymąsi skatina galvos traumos, įvairios operacijos ir visi veiksniai, kurie pablogina smegenų mitybą.

Alzheimerio liga pirmiausia pakenkia trumpalaikei atminčiai, todėl žmogus neatsimena, ką ryte valgė ar gėrė, bet ligos pradžioje gali pasakoti, ką veikė vaikystėje ar jaunystėje. Taip pat sutrinka atpažinimas, kalba, orientacija erdvėje. Ligonis nebemoka parduotuvėje elgtis su pinigais, nebesugeba sumokėti mokesčių, naudotis miesto transportu, pamiršta išgerti jam reikalingus vaistus arba išgeria juos pakartotinai. Ligonis nieko naujo išmokt nebegali, o seniai įgyti įgūdžiai išlieka gan ilgai.

Artimieji, pastebėję savo šeimos nario atminties ar elgesio pakitimus, turėtų paskatinti jį kreiptis pirmiausia pas savo šeimos gydytoją arba apylinkės psichiatrą, padėti jam ten nuvykti.

Ligos pradžioje dar įmanoma sulėtinti jos progresavimą paskiriant atitinkamą gydymą. Kiek vėliau sutrinka ir ilgalaikė atmintis, užmirštami gyvenimo įvykiai, buvęs darbas, gimimo vieta ir laikas. Tuomet gydymas jau mažai efektyvus.

Kraujagyslinė demencija

Kraujagyslinė demencija daugiausia išsivysto po smegenų kraujotakos sutrikimų arba po pakartotinių insultų. Taip pat atmintis blogėja del kraujagyslinės demencijos rizikos veiksnių – arterinės hipertenzijos, koronarinės širdies ligos, lėtinio prieširdžių virpėjimo, cukrinio diabeto. Veikiant šiuos rizikos faktorius galima daugiau ar mažiau koreguoti šią demenciją ir ją sumažinti.

Smegenų veiklos susilpnėjimą kraujagyslinės demencijos metu gali nulemti smegenų kraujo sutrikimai. Jų metu užkemšamos ar suardomos kraujagyslės.

Kraujagyslinės demencijos pradžia, skirtingai nuo degeneracinių, dažniausiai būna staigi ir lydima neurologinių pažeidimų. Atminties sutrikimai irgi skiriasi. Dažniausiai vyrauja epizodinės (užmiršta faktus) ir semantinės (negali apibūdinti daikto paskirties) atminties pakitimai. Stebėta, jog po insulto praėjus maždaug trim mėnesiams, pastebimi demencijos požymiai apie 25 proc. ligonių.

Kalbant apie antrines demencijas – ligos priežastys nėra susijusios tiesiogiai su smegenimis. Tokią demenciją dažniausiai sukelia alkoholizmas, AIDS, kempinligė, meningitas ir kitos ligos.

Kaip slaugyti

Ligonio, sergančio demencija, negalima palikti vieno, todėl jam reikalinga 24 valandų per parą slauga. Gerai, kad tokį ligonį namuose nuolat prižiūrėtų artimas jam žmogus arba profesionalus slaugytojas. Jiems namuose reikėtų sukurti saugią aplinką. Ligoniui valgant duoti neaštrius įrankius. Naktį patartina palikti įjungtą apšvietimą. Sergančiojo aplinkoje turi būti kuo mažiau triukšmo ir kitų dirgiklių. Aplinka turi būti jauki ir pažįstama. Reikia paslėpti ar užrakinti potencialiai pavojingus daiktus. Baldai turėtų būti stabilūs, neaštriais kampais. Naudojami buitiniai prietaisai su paprastu valdymu.

Slaugant tokius ligonius svarbiausia išmokti būti labai kantriems. Svarbu su sergančiuoju elgtis pagarbiai ir oriai: padėti jam apsirengti, pamaitinti, nueiti į tualetą, išvesti pasivaikščioti. Kartais su didele kantrybe reikia bandyti išklausyti, ko norėtų pacientas – kalbėti su juo lėtai ir aiškiai, naudoti paprastus žodžius, palaukti, kol žmogus sureaguos. Pats slaugytojas turi pasiūlyti, ką veikti.

Reikia pripažinti, kad tokių asmenų slauga yra sudėtinga ir varginanti, atimanti daug jėgų ir laiko iš artimųjų. Patartina, jei įmanoma, kad pacientas kuo ilgiau liktų savo aplinkoje, nes aplinkos pasikeitimas pablogina asmens būklę.

Trūksta valstybės dėmesio

Ligonis, pakliuvęs į stacionarą, sunkiai pripranta prie naujos aplinkos, pablogėja apetitas, nuotaika, ligonis neranda užsiėmimų, kuriuos buvo pripratęs veikti namuose.

Demencija sergančių ligonių slauga kainuoja daug daugiau negu kitų ligonių, todėl manau, kad dabartiniu metu skiriamas įkainis sergantiems toli pažengusia demencija yra nepakankamas.

Be to, Lietuvoje yra per mažai ilgalaikių globos ir slaugos įstaigų, kai nesant galimybės slaugyti namuose tokius ligonius būtų galima patalpinti į šias įstaigas.

Daugumoje Europos ir pasaulio šalių yra įkurta specialių slaugos centrų sergantiems Alzheimerio liga ir kitom demencijom. Šiuos centrus dažniausiai išlaiko valstybė, nes ne visi artimieji pajėgia sumokėti už gana brangias slaugos paslaugas. Pvz., Kanadoje Alzheimerio centruose galima gauti įvairių paslaugų šeimoms, kurios turi ligonių, sergančių šia liga. Tai ir konsultacijos telefonu apie ligonių slaugą, gydymą, slaugytojo iškvietimas į namus, informacijos suteikimas apie įvairias paslaugas, kurių prisireikia ligoniams (odontologas, valytoja, socialinis darbuotojas) ir kitos paslaugos.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Medicina su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.