Kauno arkivyskupijos kurija ne tik rūpinasi sielovada, bet ir siekia uždirbti iš ūkinės veiklos
Kai kurių miesto parapijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, neoficialiais duomenimis, Kaune priklauso beveik 20 šarvojimo salių, kuriose teikiamos ritualinės paslaugos. Kitaip tariant, maždaug pusė šio verslo rinkos.
Kauno arkivyskupijos kurijos įsteigta Ekonomo tarnyba, be kita ko, rūpinasi, kaip pelningiau išnuomoti prestižinėse miesto vietose Kauno arkivyskupijos kurijai priklausančius pastatus, kuriuose jau kuris laikas veikia knygynai, vaistinės, Kauno teritorinė ligonių kasa ir net parduotuvės.
Arkivyskupas linkęs nutylėti
Kauno arkivyskupijos kurija nekomentuoja, kiek šios arkivyskupijos parapijų yra įsteigusios viešąsias įstaigas, besiverčiančias ritualinių paslaugų teikimu. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius sako, kad bendros statistikos nėra. „Kai kurias viešąsias įstaigas yra įsteigusi pati arkivyskupija arba jos parapijos (pvz., Ekonomo tarnyba, Kauno arkivyskupijos muziejus), o kai kurias – drauge su kitomis miesto ar rajonų institucijomis, įvairiomis įstaigomis. Sunku būtų pasakyti kiek, nes viešosios įstaigos pakankamai skirtingos”, – paklaustas, kiek arkivyskupijos parapijų yra įsteigusios viešąsias įstaigas, konkrečių skaičių negalėjo pateikti net Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
„Kauno dienos” žiniomis, tokios šarvojimo salės veikia daugelyje miesto mikrorajonų – Šančiuose, Panemunėje, Vilijampolėje, Kalniečiuose ir kituose. „Vyskupas gauna konkrečias žinias, nesu įgaliotas apie tai kalbėti”, – paprašytas patikslinti mūsų turimą informaciją, paaiškino Kauno arkivyskupijos kurijos atstovas spaudai Darius Chmieliauskas. Kauno arkivyskupijai priklauso 96 parapijos.
Didžioji dalis parapijų įsteigtų viešųjų įstaigų pajamas gauna iš ritualinių paslaugų teikimo. Kokia kita veikla užsiima šios įstaigos, D.Chmieliauskas nekomentuoja. „Neturiu tokios statistikos, negaliu teigti, kad didžioji dalis parapijų įsteigtų viešųjų įstaigų verčiasi teikdamos laidojimo paslaugas”, – aiškino Kauno arkivyskupijos kurijos atstovas.
Arkivyskupas savo ruožtu pridūrė, kad viešųjų įstaigų pajamos priklauso nuo vykdomos veiklos pobūdžio.
Atstovas spaudai pripažino, kad parapijoms Kauno arkivyskupas ar kiti bažnytinės autonomijos vadovai neteikia jokių rekomendacijų ar nurodymų, kokią veiklą turėtų vykdyti bažnytinės viešosios įstaigos. Paklaustas, kodėl bažnyčiai priklausančios viešosios įstaigos sales nuomoja ir kitas ritualines paslaugas teikia kone komercinėmis kainomis, D.Chmieliauskas pakartojo, kad parapijų įstaigos yra ne pelno organizacijos, tačiau oficialiai skelbiamos pajamos kalba ką kita. „Galiu pasakyti tik tiek, kad šios įstaigos laikosi mūsų šalies įstatymų”, – aiškino Kauno arkivyskupijos kurijos atstovas.
Skundžiasi iškreipta rinka
Viešosios įstaigos nemoka pelno mokesčio, tuo tarpu kitoms ritualines paslaugas teikiančioms bendrovėms netaikomos tokios mokestinės lengvatos. Tokią situaciją verslininkai vadina iškreipta rinka ir nesąžininga konkurencija. Oficialiai skelbiama, kad, pavyzdžiui, praėjusiais metais parapijos iš ūkinės veiklos (kokios – nedetalizuojama) uždirbo daugiau nei 762 tūkstančius litų.
„Kaune susiklosčiusi situacija netenkina daugelio šios rinkos dalyvių, – pripažino Ritualinių paslaugų asociacijos valdybos narys ir vienų miesto laidojimo namų vadovas Gintautas Gylys. – Lietuva yra katalikiškas kraštas, todėl daugelis žmonių įsitikinę, kad prie bažnyčios veikianti šarvojimo salė yra kuo nors geresnė”.
Arkivyskupas atmeta tokius kaltinimus ir sako, kad Bažnyčia gautas pajamas išleidžia kilniems tikslams. „Kiek žinau, visos viešosios įstaigos šiuo metu turi vienodas sąlygas, nes visoms galioja tie patys LR įstatymai. Parapijos ir nesteigdamos viešųjų įstaigų gali gauti verslo pajamų, kurios yra neapmokestinamos, jeigu panaudojamos ne verslui, o bendruomenės poreikiams. Kadangi parapijoms neleidžiu siekti tokio pelno, kuris tarnautų ne bendruomenės reikmėms, todėl vargu ar rimti verslininkai galėtų parapijos veikloje įžiūrėti rimtą konkurenciją”, – įsitikinęs S.Tamkevičius.
Ritualinių paslaugų asociacijos valdybos narys tvirtina, kad daugelis Bažnyčiai priklausančių šarvojimo salių valdomos chaotiškai. „Manau, kad sunkią valandą žmogus nėra linkęs rūpintis viskuo, ko reikia laidotuvėms, tačiau bažnyčių šarvojimo salės dažnai suteikia tik dalį paslaugų”, – teigė G.Gylys.
Kaip jau minėta, jis vadovauja vieniems Kauno laidojimo namams, todėl tiesiogiai konkuruoja su parapijų viešosiomis įstaigomis. G.Gylys supranta, kad jo žodžiai gali būti vertinami kaip būdas sumenkinti konkurentus, tačiau jis abejoja, ar bažnyčios turėtų užsiimti ūkine veikla. „Jeigu ir taip, joms neturėtų būti taikomos mokestinės lengvatos”, – įsitikinęs G.Gylys.
Nenuomotų viešnamiams ir kazino
Kauno arkivyskupijos kurijai priklausančių pastatų nuoma ir kita ūkine veikla rūpinasi Ekonomo tarnyba. Ji atrenka įmones ar įstaigas, kurioms nuomoti Bažnyčiai priklausančius pastatus Vilniaus, M.Daukšos gatvėse, Rotušės aikštėje ir kitose vietose. Šios tarnybos direktoriaus pavaduotojas Gintautas Tamkevičius nelinkęs komentuoti, kiek pajamų Kauno arkivyskupijos kurija praėjusiais metais gavo iš pastatų nuomos. Skelbiamos tik visos Ekonomo tarnybos pajamos, kurios praėjusiais metais viršijo 426 tūkstančius litų.
Kauno arkivyskupijos kurijos atstovai teigia, kad nuomoja beveik penktadalį arkivyskupijai priklausančių patalpų. Šioje statistikoje įskaičiuoti ir maldos namai, kurie sudaro didžiąją dalį Kauno arkivyskupijos pastatų, todėl nuomojamų patalpų procentas nėra toks mažas, koks galėtų susidaryti įspūdis, pažvelgus į sausą statistiką.
Ekonomo tarnybos vadovo pavaduotojas, paprašytas įvardyti, kam nuomojamos patalpos, vardija įvairias įstaigas ir įmones. „Mūsų patalpose veikia knygynai, kontoros, vaistinės”, – atviravo G.Tamkevičius.
Arkivyskupas pridūrė, kad Bažnyčia pastatus nuomoja siekdama juos išlaikyti. „Iš tikrųjų bažnytinėms įstaigoms esame pavedę tiek daug turimų pastatų, jų bei darbuotojų išlaikymui reikia tiek lėšų, kad yra iškilusi rimta problema, kaip visa tai išlaikyti. Jeigu Bažnyčios oponentai būtų nuoširdūs, esu įsitikinęs, liautųsi priekaištavę Bažnyčiai dėl minimalios ūkinės veiklos bandant ne dejuoti, o kažką pozityvaus padaryti žmonių labui”, – teigė S.Tamkevičius.
Ar visoms bendrovėms, kurios Bažnyčiai priklausančiose patalpose norėtų vystyti verslą, šios patalpos būtų nuomojamos? D.Chmieliauskas ironizavo, kad Bažnyčia nieko bendro neturės su viešnamiais ir kazino. „Bažnyčios patalpose veikiančių bendrovių veikla neturi kirstis su mūsų moralinėmis nuostatomis”, – užtikrino D.Chmieliauskas.
Ekonomo tarnyba, kaip ir kitos vyskupijos parapijų viešosios įstaigos, nėra pelno siekianti organizacija, tačiau pripažįsta, kad patalpas nuomoja kone komercinėmis kainomis. Anot G.Tamkevičiaus, vieno kvadratinio metro kaina – apie 20 litų. „Kaina nėra labai didelė, todėl patys klientai mus susiranda. Šiuo metu laisvų patalpų Ekonomo tarnyba neturi”, – paaiškino Ekonomo tarnybos vadovo pavaduotojas.
Finansuoja sielovadinę veiklą
Nei Ekonomo tarnybos, nei Kauno arkivyskupijos kurijos atstovai nemano, kad steigdama viešąsias įstaigas ir siekdama gauti pajamų iš kitos ūkinės veiklos Bažnyčia atitolsta nuo pagrindinių savo funkcijų – sielovados ir ganytojiškos veiklos. „Viešosios įstaigos steigiamos todėl, kad Bažnyčia galėtų išlaikyti savo pastatus, kad galėtų palaikyti sielovadinę veiklą. Bažnyčia turi gauti pajamų, kad įstengtų vykdyti pagrindines ir svarbiausias funkcijas”, – aiškino D.Chmieliauskas.
Bažnyčios atstovai atmeta ir bet kokius verslininkų priekaištus dėl nelygios konkurencijos. „Pats žmogus renkasi, kur nori šarvoti savo artimąjį. Jis visuomet gali rinktis tarp pasaulietinių ir parapijinių laidojimo namų”, – teigė D.Chmieliauskas.
Arkivyskupo žodžiais, jei Bažnyčia atsisakytų ūkinės veiklos, tektų atsisakyti ir kai kurių funkcijų socialinėje srityje. „Dabar Bažnyčia gali laisvai veikti, todėl atlieka daug darbų ne tik sielovados, bet ir švietimo, ugdymo, kultūros, socialinėje srityse. O šie darbai reikalauja ne tik pasišventusių žmonių, bet ir gana daug lėšų. Galima neužsiimti jokia ūkine veikla ir nieko neveikti, neremontuoti, neugdyti, nesirūpinti vargšais. Galima tik prašyti aukų iš tikinčiųjų, kurie labai dažnai patys stokoja lėšų pragyvenimui. Manau, kad reikia labai nemylėti Bažnyčios, kvestionuojant jos teisę legaliais būdais ieškoti lėšų darbams, tarnaujantiems patiems vargingiausiems Lietuvos žmonėms”, – įsitikinęs arkivyskupas.
Remigijus Jurgelaitis