Tarp mūsų, žmonių, pasitaiko tokių, kurie, norėdami palengvinti sau gyvenimą, atsikrato savo jau nebereikalingo augintinio tiesiog jį išmesdami. O ką jaučia tokiam likimui pasmerktas šuo, kaip tai paveikia jo psichiką?..
Prancūzų veterinaras Patrikas Paža, savo praktikoje dažnai susidūręs su šunimis, ištiktais emocinio šoko, sako, kad išmestas šuo praranda įprastą orientaciją, savo šeimą (gaują) ir dėl to labai kenčia. Gydytojas išskiria tris tipiškus emocinio susirgimo atvejus ir apie juos pasakoja pavyzdžiais iš savo praktikos.
Eliotas
Ketverių metų bokserių mišrūną Eliotą naujieji šeimininkai, kad būtų suteiktas paskutinis šansas prieš atiduodant atgal į šunų prieglaudą, nutarė parodyti gydytojui. Pasak jų, Eliotas, pasilikęs vienas namuose, viską draskė, laužė ir dergė. Neklausė paliepimo sėdėti vietoje, neleido šeimininkams išeiti iš namų, visur juos persekiojo neatsitraukdamas nė per žingsnį (net į tualetą), šeimininkus be perstojo tai laižė, tai kandžiojo.
Diagnozė – hiperprieraišumo būklė dėl baimės išsiskirti su šeimininkais. Kokios tokio elgesio priežastys?
Eliotas – išdavystės auka. Pirmieji šeimininkai jį išmetė, pririšę prie medžio ant kanalo kranto. Dėl to šuo susirgo gilia depresija, kuri pasireiškė apetito praradimu – atsidūręs prieglaudoje jis nieko neėdė. Laimė, kad jį ten, teišbuvusį vos 6 dienas, pasiėmė globoti naujieji šeimininkai.
Naujuosiuose namuose ir naujame gyvenime emocinis ryšys įgavo formą, labai panašią į šunyčių prisirišimą prie savo motinos. Suaugusiems šunims tai laikoma patologija ir vadinama emocine priklausomybe – gyvūnas jaučiasi saugus tik šalia žmogaus, prie kurio prisiriša. Šuo nuolat būna hiperbudrumo būsenos, nuolat stebi savo šeimininką, o šiam net truputėlį nutolus, jaudinasi, kad gali būti paliktas. Tokiam šuniui sutrinka miegas. Net labai trumpam paliktas šuo ima panikuoti ir iš nevilties draskyti, laužyti, dergti. Kai kuriais atvejais gali net agresyviai užstoti duris ir neleisti šeimininkui išeiti iš namų.
Tokį nuogąstavimą nesunku išgydyti, tereikia abiejų pusių geros valios. Deja, esant tokioms sąlygoms ir tokiai šuns būsenai, daugelis šeimininkų dažniausiai nelaimėlį atiduoda į prieglaudą.
Diana
Graži Sibiro laikų veislės 5,5 metų Diana už gyvybę turi dėkoti naujiesiems šeimininkams, kurie ją paėmė išsigandusią ir besiblaškančią vidury autostrados. Septynis mėnesius naujieji šeimininkai bandė su ja susidraugauti, bet iš pradžių ieškojęs kontakto šuo ilgainiui užsisklendė, urzgė net nekaltai pamėginus prie jo prisiliesti. Kaip elgtis tokiu atveju, kai gerumas ir meilė bejėgiai?
Atlikta kruopšti šuns ir šeimininkų elgesio analizė leido nustatyti priežastį. Pasirodo, naujieji šeimininkai visai nekreipė dėmesio į kai kurias pozas ir mimikas, kurias rodė Diana. Mat reikia atminti, kad kiekviena žmogaus ir šuns sąjunga turi begalę tik jai vienai būdingų „ritualinių”, sutartinių ženklų. Tokie ženklai šunį nuramina, jis jaučiasi saugus. O kai jų nelieka ar nesulaukia tinkamos reakcijos į juos, šuo ima nebesuprasti, kaip bendrauti, kyla nerimas.
Kaip tik tai ir atsitiko tarp Dianos ir jos naujųjų šeimininkų. Sutartiniais ženklais, turėjusiais tam tikras reikšmes senojoje šeimoje, naujoje nebuvo bendraujama, todėl ji pradėjo bijoti kontaktų, kurių reikšmės nesuprato.
Pašalinti nerimo būseną ir sukurti naują bendravimo sistemą prireikė ilgų 3-5 mėnesių, tačiau po gydymo Diana buvo laiminga.
Dinka
Dinkos istorija tokia pat liūdna. Jį, sužeistą valu, kuriuo buvo pririštas prie stulpo, surado miške prie Paryžiaus. Apatiškas, viskam abejingas jis nusisukdavo nuo maisto ir nereagavo kreipiantis į jį. Naujasis šeimininkas, matydamas jį tokį, manė, kad tai visai normali reakcija į patirtą stresą, ir vylėsi, jog laikas, meilė ir rūpestis šunį išgydys.
Tačiau Dinkos ligos simptomai stiprėjo. Prieš užmiegant jį apimdavo nerimas, o vos kelias minutes numigęs prabusdavo ir kaukdavo. Gydytojo diagnozė: ūmi depresija dėl išgyvento streso ir šeimininko išdavystės. Šuo antidepresantais su žaidimų terapija buvo gydomas du mėnesius, kol galiausiai pavyko Dinkai sugrąžinti gyvenimo džiaugsmą.
Belieka tik tikėtis, kad šie veterinaro Patriko pasakojimai palies sąžinę tų žmonių, kurie galvoja tokiu būdu atsikratyti augintinio, ir paskatins geram darbui tuos, kurie ryžtasi priglausti beglobį.