Prieš dešimt dienų žvejai mėgėjai burnojo staiga atšalusius orus, kurie sukaustė jų veiksmus, neleido pasidžiaugti atbundančia gamta prie upių, ežerų, kanalų. Na, o prabėgęs savaitgalis ir paskutinį tinginį išviliojo į gamtą.
Oras palankus, saulutė maloniai šildė. Tokiomis dienomis tik žvejok ir džiaukis.
Tai nenuostabu, kad, pavyzdžiui, prie Upaitės krantų sekmadienį laisvų vietų nebuvo. Atvažiavai vėliau, kaltink save. Mėgėjai ir dugninėmis, ir sunkesnėmis plūdinėmis viliojo žuveles. O jos labai nenoriai čiupo masalą – sliekus, muses lervas, kukurūzus. Jei kibo, tai dažniausiai kuojos ir ešeriukai. Karšiai – retenybė. Tiesa, geriau sekėsi, kurie žvejoja iš valtelių. Jie laisviau jautėsi, galėjo leisti vietą, pasirinkti gilesnį dugną.
Kiek mažiau žvejų buvo prie Atmatos. Tose vietose žuvų asortimentas įvairesnis savo rūšimis, svoriu: raudės ir kuojos stambesni, o kas maloniausia – užkibdavo ir karšių. Tiesa, retokai ir kai kam. Taip jau būna žvejyboje.
Atkaklusis nenuorama Rimas net 24 kilometrus važiavo Minijos pakrantėmis, kol pasiekė Karteną.
– Sutikau, – pasakoja jis, – tik keturis kantrius žvejus. Vyrai nieko gero neturėjo.
Beje, ir Rimas negalėjo kuo pasigirti.
Prie Sakučių ir Minija, ir Tenenis dar savo žodžio netarė. Mėgėjai tuose vandenyse tik žvalgybą atlieka ir kantriai laukia savo valandos.
Danėje situacija nesikeičia. Čia „kabinėjasi” tik ešeriukai ir kitos rūšies smulkmė. Tiesa, nuolatiniai šios upės meškeriotojai stebisi, kad staiga ir netikėtai čia keičiasi vandens tėkmės kryptis: tai jis „plaukia” į marias, žiūrėk, staiga ima ir pasuka į priešingą pusę. Kas galėtų (aišku, žinovai, specialistai) mėgėjams tą reiškinį paaiškinti?
Nepatyrė šį savaitgalį didelio džiaugsmo ir menkių „medžiotojai” jūroje. Pagal oro sąlygas tikėtasi didesnio kibimo. Tiesa, ir šį kartą tos žvejybos patyrę „specai”, turėdami penkias sistemas, savo normą iš jūros „pasiėmė”.
Deja, daug plaukiojusių laivų įgulų grįžo į krantą tuštokos. Teko tik gražiomis jūros spalvomis pasigrožėti.
Beje, grįžtantieji į krantą dažnai sustoja dar prie pietinio molo ir meškerioja strimeles, kurias kandūs liežuviai pavadino „piltarako” žuvimis. Jos šiuo metu gerai kimba: kiek girliandoje yra kabliukų, tiek ir vienetų pakelia meškeriotojai iš vandens.
Žvejys Albertas šių eilučių autoriui gyrėsi: „Per valandą šimtą strimelių įmečiau į kibirą”.
Negalime nepranešti, kad Smiltynėje irgi padėtis nesikeičia. Pakrantėje žvejų mėgėjų – tik vienas kitas. Sekmadienį ten meškeriojęs Valius į polietileninį maišelį dėjo pagautas „standartines” tų vietų plekšneles ir kiek didesnius rubuilius. Žodžiu, laimikis kukliai žuvienei.