Greičio poveikis laivyne

Civilizacija visą laiką verčia žmones skubėti. Bet kurioje srityje, taip pat ir laivyne, didėja greičiai.

Laivo greitis priklauso nuo vandens pasipriešinimo ir varytuvų – irklų, burių ar variklių galios. Šioje apybraižoje apsistosime tik prie laivo korpuso pasipriešinimo vandeniui.

Grakščios laivų formos

Povandeninė laivo korpuso forma turi lemiamą reikšmę greičiui. Greitį lėmė ir didesnis nei kitų laivų burių plotas, kapitonų drąsa, netgi artėjanti prie avantiūrizmo ribos. Prisiminkime kliperių povandeninės dalies formą. Kaip rašė žinomas rusų kapitonas ir marinistas D.A.Luchmanovas savo prisiminimuose, apžiūrinėdamas doke laivą, turėdavo rankose metalinę metrinę liniuotę ir, kaip tikino, ji niekur visiškai nepriglusdavo prie korpuso – jo formos buvo švelniai kaip gražuolės kūnas išlenktos.

Bet toks lenktyninės jachtos korpusas yra ne toks talpus kaip dabartinių balkerių ir komerciškai tikrai nenaudingas. Ir čia, kaip daug kur gyvenime, reikia ieškoti kompromisų, nes, pavyzdžiui, plokščiadugnės baržos forma sudaro beveik 50 proc. viso pasipriešinimo, o delfino ar ryklio kūnas jiems vikriai plaukiant atrodo juda be jokio vandens pasipriešinimo. Be to, grakščios laivo formos nesukelia ir tokių bangų kaip kad kampuotų formų laivas. O juk bangoms sukelti irgi eikvojama energija, t.y. papildomos degalų sąnaudos.

Brangūs, bet patikimi variniai korpusai

Paviršiaus trinties pasipriešinimas, savaime aišku, priklauso nuo jo šiurkštumo ar lygumo. Laivų teorija pateikia sudėtingas formules su įmantriais koeficientais, bet padėtis aiški ir be formulių. Anksčiau laivai buvo mediniai, o kariniai buvo statomi iš ąžuolo. Tropikuose, šiltuose vandenyse, jie labai greitai apaugdavo smulkiomis kriauklytėmis, ir tai labai ženkliai sumažindavo laivų greitį. Vėliau bandyta laivus apsiūti geležies lakštais, bet tropikų kriauklės kibdavo ir prie geležies. Tekdavo jūreiviams su specialiomis lopetėlėmis jas nukrapštyti. Laivą įplukdydavo į ramų smėlėtą užutekį ir taip pakreipdavo, kad net kylis iškildavo virš vandens. Jūrinės tautos net atskirą žodį turi tam veiksmui išreikšti: angliškai careening, rusiškai krengovanijė. Vėliau buvo pastebėta, kad prie vario kriauklės ir jūrų žolės nekimba, ir anglai pirmieji XVIII amžiuje pradėjo savo tolimojo plaukiojimo karo laivų korpusus apkalti variniais lakštais. Varis nepigiai kainavo ir prancūzai bandė taupyti savo laivų povandeninę dalį apsiūdavo cinko lakštais. Bet jie apsigavo: cinkas jūros sūriame vandenyje greitai suirdavo – kildavo elektrolizės reakcija.

Greitis apvylė

Italijos laivų statytojai išbandė drąsų eksperimentą: vieną laivą apsiuvo… stiklo lakštais ir po poros mėnesių iškėlę į doką apsidžiaugė pamatę, kad prie stiklo nieko neprikibo. Bet šio metodo praktikoje daugiau nebandė, nes tokią dangą buvo sunku „prikalti”. Be to, daug lakštų beplaukiojant tiesiog sudužo. Anglijos karo laivynas dėl varinių lakštų buvo greitesnis nei prancūzų – greitis karo laivui yra reikšminga kovinė savybė. Bet čia galima priminti vieną įdomų atvejį, kada greitis apvylė. XVIII-XIX amžiuje anglai ilgai kariavo su prancūzais. Anglijos laivyne dirbo talentingas admirolas lordas Horacijus Nelsonas. Anglų žvalgyba sužinojo, kad Viduržemio jūroje Napoleono laivynas skuba link Egipto, kad ten išlaipintų kariuomenę. Žinios tais laikais sklido lėčiau, bet H.Nelsonas vis dėlto gavo įsakymą vytis Napoleono laivyną ir stoti į mūšį. Kaip jau minėta, anglų laivai buvo apsiūti variniais lakštais, todėl greitesni. H.Nelsonas pasivijo ir aplenkė prancūzų laivyną, bet pats to nepastebėjo (nebuvo tais laikais radarų), pirmas atplaukė į Aleksandrijos reidą ir neatradęs priešo vėl pasuko atgal, suvertęs bėdą žvalgybai. Bet teko vėl grįžti ir jau reide stoti į istorikų vadinamąjį Nilo mūšį, kuris įvyko 1798 metų rugpjūčio 1-2 dienomis. Šį mūšį anglai laimėjo. Jie taip pat laimėjo ir kovą dėl kolonijų Azijoje irgi dėl tų varinių lakštų, kuriais buvo apkalti jų laivai.

Skirtumas – 3 mazgai

Na, bet tai jau istorija. O ką daro dabartiniai laivininkai, juk gamtos dėsniai nepasikeitė ir laivų korpusai ypač tropikuose taip pat apauga kriauklytėmis kaip ir praėjusiais amžiais? Laivo greitis krenta, degalų sunaudojama daugiau, kenčia verslas. Dabartinio laivo nepaversi ant šono turėdamas kokius penkis jūreivius, net jeigu tai būtų įmanoma kiek mėnesių jie krapštytų kriaukles nuo pusantro šimto metrų ilgumo laivo dugno? Aišku, galima statyti laivą į doką, samdyti darbininkus, kurie per savaitę gal nušlifuotų bortus ir dugną. Tai kainuotų labai brangiai. Bet valyti reikia, nes pagal paprastą formulę „greitis/sraigto apsisukimai per minutę” nevalyto laivo greitis krenta 5-6 taškais, o nuvalius bortus grįžta į normalią padėtį. Paprasčiau pasakius, vidutinio balkerio greitis vėl padidėja 2-3 mazgais, o degalų sunaudojimas mažėja.

Narai valo korpusus

Bet išeitis yra: pasaulio uostuose yra nemažai įmonių, kurios ir atlieka šį darbą. Dvi tokios stotys yra Kanarų salyne: viena Tenerifės saloje, kita Gran Kanarijos uostas Las Palmas. Į šį uostą ir nubrėžėme laivo kursą išplaukę po ilgoko stovėjimo net trijuose Kubos uostuose. Ten laivo bortai ir dugnas gerokai apaugo jūrine flora ir fauna. Plaukiant tai buvo jaučiama net nežiūrint į navigacinių prietaisų parodymus: laivo mašina dirbo sunkiau, greitis buvo mažesnis. Po dviejų savaičių ramaus plaukimo Atlanto vandenynu vieną gražią vasaros popietę įvedėme savo balkerį į jūreivių išsvajotą Las Palmą.

Pabaigus formalumus laivą aplankė „Consubsa” firmos atstovas ir su juo aptarėme bortų valymo planą. Laivo bortų ir dugno valymas turėtų užtrukti apie šešias valandas, o jau buvo popietė, todėl iki vakaro (tropikuose temsta greitai) darbas nebūtų baigtas. Firmos atstovas informavo, kad darbas gali vykti ir naktį su povandeniniais prožektoriais, bet tai kainuos brangiau. Sutarėme, kad naktį nedirbs, o tęs kitą dieną – darbas bus efektyvesnis, nes per naktį nusės valymo sukeltos nuosėdos. Džiaugsis ir laivo įgula: rami naktis uoste ir dar viena ekskursija į miestą.

Bebaigiant pokalbį su firmos atstovu prie mūsų laivo priplaukė kateris, du akvalangistai nuleido į vandenį valymo aparatus, kažkuo panašius į mažas pievapjoves, bet su keliais dideliais plieniniais rotaciniais šepečiais. Pasinėrė ir apžergę aparatus narai pradėjo šliaužioti skersai ir išilgai laivo borto. Šepečiai dūzgė, vanduo aplink laivą prisipildė kriauklių duženų. Laisvi jūreiviai išėjo į miestą pailsėti nuo triukšmo, paieškoti suvenyrų, nes iš čia plauksime namo į Klaipėdą, kur mus pakeis kitas ekipažas.

Valymo kaina prilygo maždaug vienos paros laivo eksploatacijos vertei – pagal to laiko tarifus apie penki tūkstančiai dolerių, bet apsimokėjo: išplaukę iš karto pajutome, kad ir variklis dirba lengviau, ir laivas per bangas skrieja greičiau. O gal dar ir dėl to, kad plaukėme namo…

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Transportas su žyma , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.