Publikos numylėtinė, kritikų vadinama galingo draminio soprano žvaigžde, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Sandra Janušaitė balandžio 25 dieną drauge su Kauno miesto simfoniniu orkestru ir Klaipėdos choru „Aukuras” koncertuos uostamiesčio publikai.
Gimėte Žemaitijoje. Kada pajutote muzikos grožį ir norą dainuoti?
Vaikystėj išgirdau vidinį balsą, pajutau – aš galiu dainuoti! Truputį jaučiausi balta varna, nes viena iš Kurmaičių kaimo važinėjau į muzikos mokyklą, kuri anuomet buvo Kretingos pranciškonų vienuolyno patalpose.
Vėliau S. Šimkaus technikume septynerius metus mokiausi chorinio dainavimo – dirigavimo, ir už tai esu dėkinga likimui. Mat mes, solistai, esame egocentrikai, ir galvojame tik apie save, o ta disciplina išmoko jausti dirigentą, orkestrą, partnerį, žodžiu, aprėpia muzikavimo meno visumą.
Stažavotės Zalcburgo „Mocartoriume” bei Gdansko S. Moniuszko muzikos akademijos meistriškumo kursuose. Kai kurie solistai sako, kad teatre per dieną gali išmokt daugiau nei akademijoje per metus.
Manau, kad jie teisūs. Vaidinti ir dainuoti yra sunkiau, todėl svarbu vidinė harmonija. Tada gali valdyti save šaltu protu ir atsiduoti muzikai visa širdimi.
Kokie vaidmenys yra jūsų vertės matas? Ar dramatišką sopraną pakanka šlifuoti darbu, ar jį nuspalvina tikroviški išgyvenimai?
Dainuodama jaučiuosi kaip žuvis vandeny. Kuo toliau, tuo daugiau grožio matau muzikoje.
Kaipsyk prieš gaudama Zentos vaidmenį Vagnerio operoje „Skrajojantis olandas” aš buvau priėmusi sprendimą mesti dainavimą. Nes buvo užmigusi mano dvasia. Daugelis žmonių pasaulyje „miega”, nenueina pašaukimo keliu, iš čia kyla skausmas. O Zentos vaidmuo mane prabudino, jį kurdama jutau, kad dygsta sparnai. Ir gyvenu tikrąja to žodžio prasme!
Žinoma, balsą nuspalvina išgyvenimai; kuo daugiau žmogus patiria skausmo, tuo jis jautresnis. Menininkas yra jautrus ir stiprus, todėl nuoširdžiai pajaučia personažo vidines būsenas, kilimus ir kryčius.
Kokių savybių, be išorinių duomenų, reikia solistui?
Manau, kad kiekvienas žmogus turi stiprint savo dvasią. Man padeda joga, malda, meditacija. Kai stengiesi kuo mažiau kitus įžeidinėt, nepavydėt, nenorėt pirmauti, visa ateina savo laiku. Aš visada turėjau savo tikslą ir supratau, kad savęs nereikia nei naikinti, nei graužti, nei kreipti dėmesio į nereikšmingus dalykus.
Ar jūsų šeima: vyras, du sūnūs laiko jus išskirtine, šiek tiek nežemiška?
Išskirtine nesijaučiu, tik gyvenu savo gyvenimą. Dainuodama stengiuosi išreikšti, ką jaučiu. Gal ir išskelt klausytojų širdyse tą kibirkštį…