Marijampolės kultūros centro, turinčio vieną populiariausių koncertų salių Lietuvoje, greitai neturėtų slėgti neįrengtų bei nepanaudotų patalpų rūpesčiai. Tai patvirtina intensyvėjantys darbai virš pastato iškilusioje dėžės formos dalyje, kuri sumaniai pritaikoma moderniai konferencijų salei.
Marijampolės kultūros centro erdvių pritaikymo įvairioms reikmėms kūrimo vizija nemažai metų patikėta kaunietei architektei Gražinai Janulytei-Bernotienei. Žinoma architektė neslėpė, kad šis objektas jos pačios gyvenime užima ypatingą vietą ne tik dėl rūpesčių gausos, bet ir įgyvendinant pačius netikėčiausius architektūrinius sprendimus.
Sovietinio projekto palikimas
Anot G.Janulytės-Bernotienės, savo darbo praktikoje jai pasitaikė rengti įvairių projektų, o išskirtiniai buvo du – nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejus Kaune ir po beveik 15 metų iš statybos sąstingio prikeltas didžiulis Marijampolės kultūros centras. „Mano darbas čia trunka jau ilgą laiką, tad, manau, tapo ir mano savotiška gyvenimo dalimi”, – prisipažino architektė.
Profesionalios G.Janulytės-Bernotienės pagalbos ypač prireikė 1991 metais Kultūros centro statybos užsakovo funkcijas perėmus Marijampolės savivaldybei. Iki tol 1988-1989 metais rengtų projektavimo dokumentų užsakovė buvo tuometinė SSRS mašinų statybos, lengvosios pramonės ir buitinių prietaisų ministerija. Projektas ne kartą koreguotas išaugus statybos medžiagų ir darbų kainoms bei pradėjus neatitikti laikotarpio reikalavimų. Stengtasi kultūros rūmus pritaikyti universalesnei veiklai. Miesto poreikiams pirmiausia buvo reikalinga žiūrovų salė; ją įrengiant atsisakyta pasenusio scenos dekoracijų kėlimo ir nuleidimo įrenginio. Pasak architektės, keičiantis technologijoms tokio scenos įrenginio nereikia. Virš kultūros centro pastato liko neišnaudota aklinos dėžės formos didelė erdvė.
Posėdžiaus savivaldybės taryba
Kūrėjai teko išradingai suprojektuoti, kaip toji aklina „dėžė” galėtų būti panaudota miesto poreikiams ir taptų ne tik lietuviams, bet ir užsieniečiams pritaikyta konferencijų sale. „Pradžioje nelabai įsivaizdavo, kas čia galėtų būti. Įėjus atrodė, kad esi dėžėj, kurioje nėra šviesos. Tada lubose padarėme šviesolaidį. Tuomet naujas galvosūkis buvo metalinis įrenginys, kurio nepaimsi ir neišmesi. Teko jį priimti kaip žaidimo elementą: jis mums nekliudys, bus panaudotas ekranams pakabinti, – pasakojo architektė. – Salėje bus kabamosios lubos, nes labai aukšta erdvė. Pagal naujus technologinius reikalavimus bus prijungti kompiuteriai, balsavimo technika. Pagalvota ir apie akustiką. Izoliuota nuo kitų patalpų, kad nesklistų nereikalingi garsai. Greta bus posėdžių kabinetas. Pačioje konferencijų salėje numatytos vietos žiniasklaidos darbuotojams. Meras prašė įrengti ir kuo daugiau vietų gyventojams, kad galėtų dalyvauti svarstant miesto gyvenimo reikalus. Salė bus politinio miesto gyvenimo centras. Taip plėsis kultūros centro veikla.”
Salėje turėtų stovėti pagal individualų architektės projektą sukurti natūralaus balinto ąžuolo lukšto spalvos baldai, o sienos akcentu taptų iš savivaldybės salės perkeltas meninę vertę turintis gobelenas.
Organizuotų tarptautinius seminarus
Į konferencijų salę ketvirtame aukšte bus kylama stikliniu liftu, kuris leis gėrėtis plačiai atsiveriančia Marijampolės miesto panorama.
Dideles viltis su būsimomis permainomis puoselėja ir Marijampolės kultūros centro vadovai. Pasak direktorės Iraidos Skirpstienės, konferencijų salė pagerins ne tik miesto įvaizdį, bet ir pagyvins jo gyvenimą, kaip atsitiko panašią salę turinčiuose Druskininkuose.
„Savivaldybės tarybos posėdžiai vyksta kartą per mėnesį. Esame pasienio miestas. Galėtų ir pas mus vykti įvairūs tarptautiniai seminarai”, – teigė kultūros centro direktorė Iraida Skirpstienė užsimindama apie viso regiono plėtrą. Jau pasiruošta ir būsimų renginių reklamai – ant dėžės formos pastato įrengtas ištisą parą veikiantis šviečiantis reklaminis stendas – ekranas.