Pagaliau išsimiegojęs po intensyvios 10 dienų kelionės po Europą Pripsas buvo linksmas. Pokalbio metu fotografo, keliautojo ir „barmeno” veidas tik trumpam apsiniaukė prisiminus, kad užsienyje pametė Lietuvos Respublikos piliečio asmens dokumentus, teises, kitus dokumentus, šiek tiek pinigų ir fotoaparato atminties kortelę.
„Važiavome trise dideliu, patogiu „Lexus” visureigiu: kelionę finansavęs pažįstamas vilnietis verslininkas ir keliolika metų jaunesnė jo „meilė”, – greitakalbe kalė Pripsas. – Man bei jo mylimajai buvo įdomu ir linksma, bet mūsų kelionės kolega pavargo”.
Po šių žodžių fotografas nusikvatojo ir neslėpė, kad prie patogumų įpratusiam ir kaitintis saulėje nemėgstančiam verslininkui buvo nelengva miegoti miegmaišyje arba palapinėje, lėkti ir ilsėtis aktyviai: „Jis sakė, kad po šio poilsio pasiims atostogų. Tačiau neseniai kalbėjome. Jis jau atsigavo ir juokiasi”.
Praha, kalnai Italijoje prie Austrijos ir Slovėnijos, kuriuos prieš keliolika metų, nelegaliai perėjęs sieną, įveikė Pripsas. Po to – Venecija, Monte Karlas – Monakas, Nica.
Venecijoje lietuvių trijulę apgavo. 10 eurų kainavusio taksi vairuotojas pažadėjęs laukti dingo skradžiai žemę. Ant vienintelio tilto iš Venecijos teko laukti kelias valandas, mat, užsidegė turistų automobilis, todėl prie nuostabaus Gardos ežero lietuviai pateko tik naktį.
„Nė vienas mūsų nebuvo statęs palapinės, – prisipažino Pripsas ir prisiminęs tą naktį nusikvatojo. – Pykomės, keikėmės, juokėmės, jie pradėjo ginčytis, kas geriau išmano apie palapinių statymą”. Kitą dieną trijulė išvyko į Milaną, ten linksminosi su Pripso broliu ir draugais. Milane lietuviai miegojo pas Pripso brolį, tuo ypač džiaugėsi nuo aktyvaus poilsio ir nakvynių miegmaišyje išvargęs vilnietis verslininkas.
„Tikiuosi, kad bare Milane ir pamečiau dokumentus, galbūt jie atsiras, – svarstė fotografas. – Aš turiu ir Italijos pasą, tad negaišdami laiko lėkėme pirmyn”.
Po maudynių nuostabioje vietoje laukiniame paplūdimyje lietuviai atvyko į Monaką – Monte Karlą.
„Ne, ne, kazino nemėgstu ir nežaidžiau, – tikino Pripsas. – Ir ten manęs neįleido. Mūvėjau šortais, vilkėjau paplūdimio marškinėliais. Draugą įleido, tačiau kazino jis apsilankė tik… tualete. Monte Karle aplankėme barus, apžiūrėjome miestą. Gražu, bet nepigu ten… Paprastos kavos puodelis – 12 litų”.
Kaip reagavo pasieniečiai, kai Pripsas išvyko su lietuvišku, o grįžo su itališku pasu?
„Tik Šveicarijoje kažkodėl reikėjo užpildyti blankus lietuviškai, – šyptelėjo Pripsas. – Lietuvių pasieniečių reakcija? Jie tik šyptelėjo ir peržvelgę itališką pasą draugiškai tarė: „Ooo, ponas Pripsas”.
Darius Sėlenis