Esperantininkų bendruomenė 120-yje pasaulio šalių vienija kelis milijonus įvairių tautybių ir kultūrų atstovų
Vilniuje savaitę vykęs 90-asis Pasaulio esperantininkų kongresas šiandien baigėsi. Į jį suvažiavę apie 2,5 tūkst. mokančių esperanto kalbą įvairių tautybių, profesijų ir amžiaus žmonių iš daugiau kaip 60 šalių šurmuliavo sostinės gatvėse, važinėjo po Lietuvą. Esperanto kalbą moka ir apie 3 tūkstančiai lietuvių, tačiau tai kur kas daugiau nei kalba. Ji yra ne tik bendravimo pagrindas, bet ir gyvenimo būdas, atveria nepažįstamų namų duris tolimiausiame pasaulio kampelyje. Neretai tampa ir raktu į kito žmogaus širdį.
Dažnai kuria šeimas
„Mi amas vin”, – esperanto kalba tai reiškia „aš tave myliu”. Šiuos žodžius esperantininkai dažnai taria vienas kitam įvairiose pasaulio šalyse. Suartinti tarptautinės kalbos skirtingų tautų ir kultūrų atstovai kuria šeimas, kurių atžalos kone nuo pat gimimo tampa poliglotais, mokančiais abiejų tėvų kalbas ir, žinoma, esperanto. Ši kalba jiems tampa tarsi gimtoji. Tokių vaikų jau yra apie tūkstantį.
Vilnietei Vidai Čojienei esperanto kalba padėjo susipažinti su savo vyru korėjiečiu Taesok Čoe, žurnalistu. Prieš ketverius metus susituokusi pora augina trejų su puse metukų amžiaus dukrelę Jogailę.
„Su manimi dukra kalba tik lietuviškai, o su tėčiu – tik korėjietiškai. Tarpusavyje mes su Taesok, žinoma, naudojame esperanto. Buvo patogu, kai norėdavome, kad Jogailė nežinotų, apie ką kalbame. Deja, nors pati dar šia kalba kalbėti gerai nemoka, jau viską supranta”, – juokdamasi pasakoja Vida.
Neįtikėtinai gabią kalboms mergaitę tėvai nusprendė leisti į rusakalbių vaikų darželį. „Nė pati nepajus, kaip ir šios kalbos pramoks, o gyvenime pravers”, – svarsto mama. Esperanto išmoko ir vyresnioji Vidos dukra iš pirmosios santuokos. Jai dabar 13 metų. Mergaitė nuo mažens girdėjo esperantiškai kalbant mamą, jos pažįstamus, o kartu apsigyvenus Taesok, ji tapo kasdienio bendravimo kalba.
Iš Kuršėnų į sostinę studijuoti atvykusi Vida esperanto ėmė mokytis sudominta giminaitės. Labiausiai viliojo ne tiek pati kalba, kiek galimybė susirasti naujų draugų, susipažinti ir pabendrauti su kitų šalių žmonėmis. Tais laikais, apie 1985 metus, tai buvo gana sudėtinga, sienos į užsienį dar buvo gana tvirtai užvertos.
Po tris mėnesius trukusių kursų mergina kiek pramoko esperanto. Vidos, kuri, be šios, dar moka ir anglų kalbą, tikina, kad esperanto – kur kas lengvesnė. Tereikia įsiminti 16 taisyklių ir pasiėmus žodyną išmokti žodžius.
Vidą su Taesok 1996 metais pasaulio esperantininkų kongrese Prahoje supažindino jos draugas. Po to naujieji pažįstami ėmė susirašinėti, Taesok retkarčiais atvažiuodavo į Vilnių aplankyti Vidos. Jie dar nebuvo vedę, kai Taesok, galima sakyti, persikėlė gyventi į Lietuvą, pas mylimą moterį, ir būdavo tiek, kiek vizos leisdavo.
Čia jau daugiau kaip penkerius metus gyvenantis vyriškis neblogai pramoko lietuvių kalbą. Beveik viską supranta, tik pačiam sunkiau kalbėti. „Vida ir dukra Jogailė”, – rodydamas dviejų mylimų moterų nuotrauką taisyklingai ištarė Taesok.
Auga esperanto vaikų karta
Kažin ar būtų susikirtę vengro muzikos mokytojo Mario Machlik ir norvegės vertėjos Marianos Lund keliai, jei ne esperanto kalba. Taip pat viename iš esperantininkų kongresų susipažinę jauni žmonės vėliau sukūrė šeimą. Paaiškėjo, kad, be kalbos, juos sieja ir muzika. Mario groja violončele, o Mariana – smuiku.
Prieš 10 metų Mario persikėlė gyventi į Norvegijos šiaurę, susituokė su Mariana. Ten šeima susilaukė 4 vaikų. Penkerių – devynerių metų amžiaus Jonas, Edita, Monika ir Endrė kartu su tėvais kiekvieną vasarą keliauja į tarptautinius esperantininkų susibūrimus visame pasaulyje. Turi draugų daugelyje šalių.
„Visuomet kartu vežamės ir vaikus. Kaip ir visose esperantininkų šeimose jie moka daug kalbų. Aš su jais šnekuosi tik vengriškai, o žmona – tik norvegiškai. Tarpusavyje mes su žmona dažniausiai kalbamės esperanto kalba, ją puikiai moka ir visos mūsų atžalos, nors vienas su kitu dažniausiai kalbasi norvegiškai, nes šia kalba mokosi ir mokykloje”, – pasakoja Mario.
Į Vilniuje vykstantį kongresą jie atvyko tiesiai iš Lenkijos, kur buvo surengta stovykla esperantininkų vaikams. Beje, visi dvigubą pavardę Machlik – Lund turintys poros vaikai irgi muzikuoja: mergaitės groja violončele, o vyresnysis sūnus – gitara. „Tikras šeimyninis orkestras”, – nusikvatoja Mario. Šis orkestras dažnai koncertuoja įvairiuose esperantininkų renginiuose.
Vilniuje šalia suaugusiųjų kongreso vyko ir esperanto vaikų kongresėlis. Jame laiką linksmai leido ir keturi norvegės bei vengro vaikai kartu su keliasdešimt esperantininkų atžalų iš įvairių šalių – Japonijos, Kazachijos, Norvegijos, Lenkijos. Jauniausiems iš jų vos po 5 – 6 metukus.
„Jie nepaprastai įdomūs vaikai, laisvai bendraujantys, nors yra iš skirtingų šalių ir atstovauja skirtingoms kultūroms. Matyt, įtakos turi tai, kad daugelio jų tėvai taip pat skirtingų tautų atstovai, daugelis įpratę bendrauti su esperantininkais iš kitų šalių, nes kartu su tėvais dalyvauja renginiuose, draugauja šeimomis”, – pasakoja su vaikais dirbusi vilnietė esperantininkė Nijolė Stakėnienė.
Greitai pasaulio esperantininkų bendruomenę papildys dar viena šeima. Praėjusiais metais Pekine vykusiame pasauliniame kongrese susipažinę iranietė ir amerikietis, šiemet atvykę į Vilniaus esperantininkų kongresą, jo metu draugams esperantininkams pranešė apie tokius ketinimus ir surengė smagų sužadėtuvių vakarėlį viename sostinės restoranų.
Sutiksi ir džiunglėse, ir dykumoje
Manoma, kad apie 120 pasaulio šalių esperanto kalbą, kuri dar skaičiuoja vos 118 metų, daugiau ar mažiau moka keli milijonai žmonių. Šią tarptautinę kalbą 19 amžiaus pabaigoje sukūrė žydų tautybės mokytojas iš Bialystoko Markas Zamenhofas. Kurį laiką jis gyveno Kaune. Bendros kalbos idėja jam kilo dėl to, kad daugiatautėje tų laikų Rusijoje nuolatos kildavo etninių konfliktų.
Teoriškai esperantininką yra tikimybė susitikti ir džiunglėse, ir dykumoje. Esperantininkų bendruomenė išsibarsčiusi visame pasaulyje, tačiau daugiausiai šią kalbą mokančiųjų gyvena Prancūzijoje, Japonijoje, Vokietijoje, kitose Europos šalyse, nes šios kalbos pagrindas – romanų kalbų (italų, ispanų, prancūzų) grupė su nedidele germanų (anglų ir vokiečių) kalbų priemaiša.
„Afrikoje dar prieš dešimtmetį esperantininkų beveik nebuvo, o dabar yra nemažai. Net tokiose šalyse kaip Kongas, Togas, Nepalas. Taip pat ir Azijoje, Pietų Korėjoje, Australijoje, Meksikoje, Lotynų Amerikoje, ypač Brazilijoje”, – sako Lietuvos esperantininkų sąjungos pirmininkas, kaunietis teisininkas Povilas Jegorovas. Jis esperanto išmoko prieš 35 metus, besimokydamas Molėtų vidurinėje mokykloje, kur veikė esperanto kalbos būrelis.
Tačiau tai tikrai daugiau nei tarptautinė kalba. Tai judėjimas, bendravimo, gyvenimo būdas ir net atskira kultūra. Pasak P.Jegorovo, ir bendravimas esperantininkų yra suvokiamas kiek kitaip, nei esame įpratę. Jis grįstas visiška demokratija ir lygiateisiškumu, nes kalba nei vienam žmogui nėra gimtoji, tad nė vienas neįgyja pranašumo. Esperantininkams nesvarbi ne tik tautybė, bet dažnai ir amžius, specialybė.
Nors esperanto kalba jauna, jos žodyne jau yra per 20 tūkst. žodžių, tad tikrai nėra primityvi, skurdi. Ji nuolat tobulėja. Esperanto kalba yra parašyta nemažai originalių grožinės literatūros kūrinių, netgi eilėraščių, sukurta kino filmų, veikia specialios radijo stotys. Vilnietė esperantininkė Inita Tamošiūnienė neseniai išleido esperanto kalba parašytą poezijos knygą.
Pasak P.Jegorovo, yra tokia nerašyta taisyklė, vadinamasis solidarumo principas, kad šią kalbą mokantys žmonės iš kitos valstybės atvykusiam esperantininkui prireikus suteikia nakvynę, parodo šalį. Leidžiama netgi speciali knyga, kurioje surašomi jų adresai ir telefonai, tad iš anksto paskambinus galima dėl to susitarti. Savo ruožtu turi įsipareigoti, kad tokią paslaugą prireikus suteiksi ir pats.
Tai ypač patogu jaunimui, nes atveria naujas galimybes pakeliauti, pažinti kitas šalis, kultūras, susirasti draugų. Kita vertus, ir be šio susitarimo esperantininkai yra labai draugiški žmonės. „Nuo 1978 metų dalyvauju tarptautiniuose kongresuose kasmet ir esu pastebėjęs, kad į juos paprastai susirenka tam tikras didžiausių entuziastų branduolys, kurie vieni kitus neblogai pažįsta. Nedaug yra šalių, kur nuvykęs neturėčiau pažįstamų esperantininkų”, – pasakoja P.Jegorovas.
Giedrė Budvytienė