Kasmet skirti po kelis tūkstančius litų vandalų keverzonėms nuo pastatų sienų nuvalyti mieste jau tapo tradicija. Pačių gatvės meno žinovų prognozės – pesimistinės: esą visiškai išnaikinti vandalizmo nepavyks.
Abejojama ir nuoseklios prevencijos galimybėmis. Tiesa, „Vakarų ekspreso” vakar paskelbta vandalų paieškos akcija jos pasisekimo atveju taptų gera pamoka tiems, kurių rankos niežti subjauroti tai, kuo rūpinasi kiti. Žmogui, kuris padės nustatyti, kieno parašas neseniai buvo išraitytas ant „Vakarų ekspreso” pastato M. Mažvydo alėjoje, redakcija pasižada sumokėti 1 000 Lt.
Aiškindamiesi, kas ir kodėl tai padarė, jau pasislinkome priekin. Paauglystėje grafitus piešęs, o dabar – dizaineriu dirbantis ir vizualinio dizaino mokslus kremtantis klaipėdietis Rodionas Petrovas, įvertinęs du vingrius parašus ant sienos, teigė, kad čia pasidarbavo du autoriai, greičiausiai ne itin patyrę piešėjai.
„Įgudusio gatvės menininko parašas – „tagas” – net ir itin suraizgytas bus įmanomas perskaityti, o šiuo atveju raidės praktiškai neįžiūrimos”, – aiškino pašnekovas, nusiteikęs prieš pastatų bjaurojimą.
Prieš penketą metų Rodionas ir jo bendraminčiai buvo pradėjęs, ko gero, niekur kitur Lietuvoje nepraktikuotą dalyką: vaikinai, norintys ne gadinti, o gražinti miesto pastatus, pradėjo dideliais piešiniais dailinti pietinės miesto dalies daugiaaukščių sienas.
„Teiravomės namų gyventojų, ar jie sutiktų, kad mes pieštume ant sienos, ir rinkome jų parašus, piešinio projektą teikėme vyriausiajam miesto dailininkui”, – prisiminė vaikinas. Jo manymu, ši veikla prisidėjo prie to, kad uostamiesčio gyventojams grafitai netapo vandalizmo sinonimu, kaip, jo žiniomis, yra Vilniuje, ir grafitų dailininkai nebuvo visiškai diskredituoti.
„Žmonės puikiai atskiria, kur yra vandalizmo aktas, o kur – meno kūrinys, – mano jaunasis dizaineris. – Tačiau netgi toks požiūris negelbsti mėginant visiškai išvengti piktybiško nutrūktgalviško pastatų bjaurojimo. Kiek teko bendrauti su kryptingai tuo užsiimančiais vaikinais, jie ieško adrenalino, o tokia veikla – puikus jo šaltinis.”
„Kadangi man pačiam yra tekę piešti ant sienų pagal užsakymus ir bendrauti su pastatų savininkais, pažįstu jausmą, kai pamatai savo statinį bei darbą apgadintą. Deja, tai panašu į magnetolos ar benzino vagystę iš mašinos – niekada nežinai, kada ir kur bus nusikalsta.
Su pastatų bjaurojimu dar sudėtingiau, nes namų sienos signalizacijos neturi, stebėjimo kameros čia irgi vargu ar padėtų, o keverzonei padaryti pakanka kelių sekundžių”, – svarstė grafitininkas.
Papildomų galimybių vandalams suteikia ir kai kurie purškiamų dažų grafitams gamintojai. Pavyzdžiui, viena iš garsių šios srities firmų gamina minidezodoranto dydžio aerozolinius dažų balionėlius, puikiai telpančius delne bei kišenėje.
„Jų viduje nėra barškančio rutuliuko dažams išmaišyti, o purškiant net nesigirdi šnypštimo”, – apie dažų pakuočių subtilybes pasakojo grafitininkas.
Anot Klaipėdos savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vedėjos Irenos Šakalienės, 2005-aisiais piešinių ir apnašų valymui nuo miesto pastatų, paminklų, skulptūrų bei tiltų iš uostamiesčio biudžeto buvo skirta 6 000 Lt, pernai – apie 4 000 Lt.
Kadangi mokant už valymo paslaugas vadovaujamasi įkainių vienam kvadratiniam metrui sistema, nesudėtinga apskaičiuoti, kiek miestui atsieina vienas ar kitas jaunimėlio papaišymas. Pavyzdžiui, nuvalyti vieno kvadratinio metro ploto „purškinį” kainuoja beveik 48 Lt. Piešiniai turi būti nuvalyti, o ne uždažyti, mat fasadai dažomi akriliniais dažais, o parašai ir piešinukai purškiami kitokiais – nitrodažais.