Už priklausomybės širmos – jautri širdis

Klaipėdos priklausomybės ligų centro (PLC) skyriuje, kur gydomi nuo psichoaktyviųjų medžiagų priklausomi paaugliai, – tik keturios vietos. Deja, nepaisant plintančio narkomanijos ir alkoholizmo masto šios lovos dažnai tuščios.

Pernai šiame skyriuje gydėsi tik penki paaugliai. Po PLC organizuotų šviečiamųjų akcijų pacientų ėmė daugėti. Vien šiemet čia gulėjo septyni paaugliai, vienas jų – jau du kartus. Dauguma – priklausomi nuo narkotikų, kiti – nuo psichotropinių medžiagų, sukėlusių elgesio sutrikimus, nuo alkoholio ir lakiųjų medžiagų.

Kasdien su šiais ligoniukais bendrauja ir stengiasi jiems padėti socialinė darbuotoja Evelina Gulijeva. Kaip, beje, ir kiti du socialiniai darbuotojai, slaugytojai, slaugytojų padėjėjai, psichologas, gydytojai.

Ar ne per sunku, nesukaupus daug patirties, bendrauti su dažniausiai sunkaus charakterio pacientais?

Kai ėjau į šį darbą, žinojau, kad dirbsiu su asmenimis, priklausomais nuo psichotropinių medžiagų. Tas darbas negąsdino, nes nuo antro kurso studijų Vilniaus universitete domėjausi narkomanijos reiškiniu.

Pradžia buvo sunkoka, nors buvau tam pasiruošusi, žinojau, kad teks susidurti su įvairiais išbandymais, „simpatijom”, kad vyresnieji pacientai žiūrės į mane labiau kaip į moterį nei specialistą. Jie bandė mane patikrinti, klausinėjo, ką aš apie narkomaniją žinau, kodėl apskritai čia atsidūriau. Manau, kad šiandien jie teisingai mane supranta ir žino, kad atėjau dirbti, o ne šypsotis.

Turite galimybę pasibelsti į pacientų širdis. Ar atsiveria jie? Ką išvystate?

Su kiekvienu tenka daug ir artimai bendrauti. Nors prakalbinti juos nelengva. Tenka daug, atvirai ir nuoširdžiai kalbėti, kad jie, tokie išsigandę ir baikštūs, atsivertų. Jei atsiveria – ne iki galo, kai ką pasako, kai ką nutyli. Tarsi bylotų: „Pats ištrauk iš manęs”.

O kai atsiveria – būna graudu, nes atrandame norą būti mylimam, norą išsikalbėti, norą turėti labai gerą draugą, o ne šiaip bendraamžių kompaniją, kuriai reikia tavo pinigų, kuri verčia vogti. Randame norą gyventi normalų gyvenimą be narkotikų. Jie tokie vaikiški, jautrūs, pažeidžiami, dar neturi to šarvo, kurį užsiauginę vyresnieji.

Bet jie ir nesupranta, kad turi problemų, jiems atrodo, kad su viskuo gali susitvarkyti patys, kad yra jauni ir gyvenimas prieš akis. Nesutikau nė vieno, kuris būtų pripažinęs savo problemą. Ir nesvarbu, kad vartoja net kelerius metus.

Kokiais keliais jie dažniausiai ateina iki ligoninės?

Dažniausiai pasako, kad „ant adatos pasodino” ar tiesiog vartoti kvaišalus pradėjo draugų paveikti. Pasako, kad pradėjo vartoti, nes „nebuvo ką veikti”, tėvų nebuvo namuose, kad vartoti – madinga. Tokių atvejų, kad viskas prasidėjo iš smalsumo, nebuvo, nors statistika tvirtina, jog tai viena iš narkomanijos priežasčių.

Paradoksas, bet būtent vyresni, taip pat vartojantys narkotikus draugai dažnai pataria paaugliukams atsigulti pasigydyti. Tada mes juokiamės, kad skyrių reklamuoja mūsų pacientai, ne kartą pas mus gydęsi ir žinantys, kad laukiame jų.

Atsimenu atvejį, kada paauglys savo noru atsigulė į skyrių, o paskui išvažiavo reabilituotis. Jis nuo 13 metų vartojo narkotikus, neturėjo kur gyventi, valkatavo, nes tėvo nepažįsta, o mama sėdi kalėjime. Jis pažinojo daugelį senesnių mūsų pacientų, ir šie patarė „prastumti savo laiką” pas mus.

O tėveliai neatveda?..

Buvo atvejų, kai skambino tėveliai, klausė, ką daryti, jei įtaria vaiką vartojant. Patariam pirma ištirti, padaryti testą. Jei įtarimai pasitvirtina – guldyti į skyrių ir pasitikėti specialistais.

Didelė problema, kad tėvai per daug pasitiki savo vaikais, mažai skiria jiems dėmesio, mano savo jėgomis susitvarkysią su jo problemomis. Bet jie klysta. Kai vaikui sukanka 18, tada kreipiasi į mus, o mes jo nebegalime sulaikyti skyriuje.

Akivaizdu, kad tėvams trūksta informacijos, nors narkomanija – labiausiai analizuojamas reiškinys. Manau, kad tėvai turėtų daugiau domėtis, kaip praleidžia vaikai laisvalaikį, su kuo bendrauja, atvirai pasikalbėti, griežčiau auklėti.

Sakoma, jog nemažai narkomanų kilę iš padorių, tvarkingų šeimų. Ką sako jūsų patirtis?

Būna visaip. Nedrįsčiau sakyti, kad visais atvejais vartojantieji narkotikus būna iš asocialių šeimų. Iš tiesų, būna, kad vaikai susiduria su problemom gyvendami padoriose šeimose. Deja, tokios šeimos šias vaikų problemas slepia, nes nenori, kad jos iškiltų į viešumą. Todėl pas mus dažniau paguldomi vaikai, kuriuos augina socialinių problemų turinčios šeimos.

Blogiausia, kad gerą socialinę padėtį vaikui garantuojantys tėvai dažnai mano, jog jų vaikui nereikalingas nei gydymas, nei reabilitacija. Jiems svarbiausia, kad vaikas baigtų mokyklą, įstotų į universitetą ir gautų gerai mokamą darbą. Užsimerkę prieš didelę problemą, net nepastebi, kaip prabėga laikas, o vaikai lieka ir nebaigę mokyklos, ir neįstoję į universitetą, ir nepajėgūs susirasti gerą darbą.

Ar priimtinos šiems pacientams gydymo sąlygos? Galbūt, susidurdami su vartojančiaisiais ilgesnį laiką, dar labiau palinksta vartoti?

Darom viską, kad jie nesijaustų vieniši. Paauglių vietos atskirtos nuo suaugusiųjų, jie naudojasi atskiru tualetu, dušu, turi naują kompiuterį, televizorių, dukart per dieną gali naudotis sporto sale, kur pastatyti nauji oro ritulio, futbolo, biliardo, stalo teniso stalai, treniruokliai. Net valgyti jiems nešame į palatas, kad nesusidurtų su vyresniaisiais.

Taigi sąlygos puikios, o su vyresniaisiais jie susitinka nebent specialiai mums suplanavus ir matant būtinybę, kad ne tik iš laikraščių žinotų, kas atsitinka gyvenimui, kai nesistengi atsikratyti priklausomybės. Šioje srityje vyresnieji talkina nuoširdžiai, pataria, pamoko per savo konkrečių gyvenimų pavyzdžius.

Kaune paaugliai, priklausomi nuo psichoaktyvių medžiagų, net eilėse laukia, kol galės atsigulti į stacionarą. Kodėl, jūsų nuomone, pas mus šio amžiaus pacientai neplūsta gydytis?

Statistikos departamento duomenimis, Klaipėdos apskrityje gyvena 3495 vaikai, augantys rizikos šeimose. Kaune jų daugiausia – 7347, Vilniuje – 6310. Gal tai ir būtų atsakymas?..