Legenda tapusio žmogaus mitais virtusi žūtis

„Na, važiuojam”, – kildamas į orbitą ištarė Jurijus Gagarinas (taip kalbėjo vieno Č.Dikenso romano papūga, kai katinas ją traukė iš narvelio). 1968 metų kovo 27 dieną pasaulis sužinojo,
kad pirmasis planetos kosmonautas žuvo. Jam tebuvo 34-eri.

„Saugoti amžinai”

Tragedijos faktai pasaulio visuomenei žinomi seniai; Jurijus Gagarinas ir jo instruktorius Vladimiras Serioginas atliko įpratinį treniruočių skrydį lėktuvu MiG-15 esant blogoms oro sąlygoms. Jie sėkmingai įvykdė visą programą ir žuvo pakeliui į aerodromą.

Beveik keturis dešimtmečius ekspertai negali prieiti vieningos išvados, kokios tikrosios pirmojo Žemės kosmonauto žūties priežastys. Lėktuvo, kuriuo skrido du Tarybų Sąjungos Didvyriai – Jurijus Gagarinas bei lakūnas instruktorius Vladimiras Serioginas – katastrofos aplinkybes restauravo ir nagrinėjo nemenkos pajėgos, tačiau realių jų darbo rezultatų nėra iki šiol, paskelbtos tik asmeninės nuomonės. Vienas „Gagarino komisijos” narių pulkininkas Eduardas Šeršeris bandė pagrįsti maksimaliausiai teisybę atitinkančią versiją iš visų trisdešimties, keltų po Jurijaus Gagarino žūties…

1968-aisiais pulkininkui buvo 44-eri, jis dvylika metų dirbo reaktyvinės aviacijos technikos eksploatavimo moksliniame tyrimų institute (ERAT). Darbo instutitas turėjo nemažai – vien septintajame dešimtmetyje per metus žūdavo po 100 lakūnų – paprastai skaičiuojant, visa aviacijos divizija.

1968 metų kovo 27 dieną visi ERAT darbuotojai gavo vadovybės įsakymą skubiai baigti darbus ir pasiruošti vykdyti ypač svarbią vyriausybinę užduotį. Pusiaudienį paaiškėjo, kad maždaug 10 val. 30 min. katastrofoje Kiržačio miesto Vladimiro apskrityje rajone atlikdami treniruočių skrydį žuvo Jurijus Gagarinas bei Vladimiras Serioginas, prieš ketvirtį valandos pakilę iš Čkalovo oro uosto.

TSRS CK nutarimu katastrofai tirti buvo sudaryta vyriausybinė komisija ir katurios pakomisės – matyt, tam, kad ant herojų nekristų joks šešėlis. Tačiau tokia komisijėlių gauusybė buvo naudinga ir karinių oro pajėgų, ir Gynybos ministerijos valdininkams, nekalbant apie aviacijos pramonę. Jei akipažas viską darė teisingai – ką trūks plyš reikėjo įrodyti, – vadinasi, dėl katastrofos kalta arba technika, arba oro sąlygos.

J.Gagarinas ir V.Serioginas žuvo ne dėl lėktuvo susidūrimo su zondu ar paukščiu ir ne todėl, kad išsigandę debesies nesėkmingai bandė nuo jo išsisukti. Ne todėl, kad jų MiG-15 pateko į kito lėktuvo išmetamų dujų debesį – tokia versija anais laikais buvo bene labiausiai paplitusi. Ir tuo labiau ne todėl, kad V.Serioginui skrendant pasidarė bloga. Atmetamas ir technikos gedimas, nes buvo išsiaiškinta, kad visos lėktuvo sistemos iki susidūrimo su žeme dirbo normaliai. Lakūnų kūnai buvo rasti „darbinės padėties”. Adrenalino jų kraujyje irgi nerasta, o tai reiškia, kad likus 2-3 sekundėms iki mirties jie nejuto jokio pavojaus, net išsigąsti nespėjo…

Kas galėjo tapti tų dviejų žmonių žūties priežastimi?

Lėktuvas skrido su pakabinamaisiais kuro bakais – atliekant mokomųjų skrydžių programą, kai reikia daryti suktukus ir viražus, tai griežtai draudžiama.

J.Gagarinui ir V.Serioginui skristi buvo leista nesulaukus žvalgybinio lėktuvo pranešimo apie oro sąlygas jų skrydžio rajone, taigi jie abu neturėjo informacijos nei apie debesų aukštį, nei apie jų tankumą.

Čkalovo oro uoste neveikė aukštimatis, taigi skrydžių vadovai negalėjo kontroliuoti lėktuvo skrydžio aukščio – tai žinojo ir V.Serioginas.

Skrydis buvo organizuotas ignoruojant visus dokumentus, reglamentuojančius skrydžius be avarijų. Atsižvelgdamas į tai skrydžių vadovas neturėjo teisės leisti pakilti.

J.Gagarinas nebuvo visiškai pasiruošęs skrydžiui. Žinoma, kad tuometinis karinių oro pajėgų vadas aviacijos maršalas Konstantinas Veršininas buvo uždraudęs jam skraidyti, tačiau kosmonautas leidimą išsireikalavo. Paskutinė pertrauka tarp skrydžių jam buvo nuo 1967-ųjų lapkričio 27-osios iki 1968-ųjų kovo 13-osios, ir per dvi kovo savaites jis priskraidė 7 valandas. Lakūnų nuomone, tai nemažai, tačiau nepakanka, kad esant kritinei situacijai lakūnas sugebėtų per sekundę priimti vienintelį teisingą sprendimą.

Nseniai pasirodė dar viena versija – kad lėktuve instruktoriaus kabinoje galėjo visai nebūti valdymo sverto… Lėktuvas buvo skirtas parodomiesiems katapultavimosi užsiėmimams, ir kad valdymo svertas, užpakalinėje kabinoje esantis tarp kojų, netrukdytų, jis buvo išmontuotas. Tokiu atveju suprantama, kodėl lėktuvo nuolaužos buvo užlydytos nusprendus jas „saugoti amžinai”.

Nešvaraus žaidimo tikimybė

Žūties hipotezės dygsta kaip grybai po lietaus. Nemaloniausia ta, kad pilotai buvo girti ir nebegalėjo suvaldyti lėktuvo. Atseit iš orbitos grįžęs J.Gagarinas neištvėrė jį užgriuvusios šlovės, pamėgo alkoholį… Tačiau oficialioje medikų išvadoje aiškiai sakoma, kad žuvusių pilotų kraujyje alkoholio nerasta.

Kitos versijos panašesnės į kliedesius; J.Gagariną pagrobė priešai; jis išgyveno ir 1990 metais mirė psichiatrijos klinikoje; V.Serioginas specialiai nesuvaldė lėktuvo – žuvo pats ir nužudė J.Gagariną, kadangi jam pavydėjo; J.Gagarinas inscenizavo savo mirtį ir pasidarė plastinę operaciją; jį nužudė CŽV… Dar viena legenda – kad J.Gagarinas buvo užverbuotas slaptųjų tarnybų, tad nebegalėdamas išsisukti sugalvojo nusižudyti, o mokomasis skrydis su V.Serioginu jam buvo tinkamiausias momentas. Bene keisčiausia versija – kad J.Gagarino atmintis buvo įrašyta į kompiuterį – galimas dalykas, be jo paties sutikimo. Atminties perkėlimo objektu obuvo pasirinktas visiškai pašalinis asmuo, kurio smegenų procesus per atstumą kontroliavo sistema.

J.Gagarino antrininkas žinojo tai, ką žinoti galėjo tik kosmonautas ir jo mama bei kiti artimi žmonės. Jis buvo paslėptas psichiatijos lklinikoje, kai bergždžiai bandė susisiekti su žmona, motina ir draugais…

Buvęs tarybinis aviacijos inžinierius Igoris Kuznecovas turi savo versiją. Kadangi bandyta teigti, jog lėktuvas susidūrė su neatpažintu objektu, meteorologiniu zondu ar paukščių pulku, tačiau ant fiuzeliažo nebuvo rasta jokių žymių, o be to, niekas negalėjo suprasti, kodėl du patyrę pilotai nesugebėjo laiku katapultuotis, jis naujausiomis kompiuterių programomis atkūrė skrydžio trajektoriją, lėktuvo manevrus per paskutines akimirkas – kitaip sakant, rekonstravo visus įvykius. Jo įsitikinimu, kažkas pamiršo uždaryti ventiliacijos skydą – slėgis kabinoje krito, ir pilotai prarado sąmonę. Vadinasi, tragedijos priežastis buvo paprasčiausias žmogiškasis faktorius – vieno technikų, rengusių lėktuvą skrydžiui, nekompetetingumas.

I.Kuznecovas neatmeta ir nešvaraus žaidimo galimybės – tai dar kartą patvirtina gandus, kad J.Gagariną pašalino Brežnevo režimas. Kosmonautas palaikė puikius santykius su Nikita Chruščiovu, tačiau su L.Brežnevu sutarė nekaip. Kalbėta, kad didysis Leonidas nemėgo J.Gagarino dėl neblėstančios šlovės ir to, kad kosmonautas per oficialius priėmimus jį tarsi nustumdavo į šešėlį. Yra versijų, esą komunistų valdininkus glumino ir nebevaldomu tapęs J.Gagarino polinkis į alkoholį bei nuotykius. Žinomas faktas, kaip Kryme jis užsidarė kambaryje su medicinos sesele, o kai į duris pasibeldė žmona, iššoko per langą ir susidaužė visą veidą.

Ištikimi kosmonauto gerbėjai tvirtina, kad tos istorijos išgalvotos užsienio istorikų norint diskredituoti vieną žymiausių planetos asmenybių. Gal ir taip, tačiau teoretikai turi rimto pagrindo manyti, jog J.Gagarinas turėjo neatsargumo užsitraukti L.Brežnevo nemalonę. Viena priežasčių – kad jis visomis išgalėmis stengėsi, jog būtų atidėtas kosminio laivo „Sojuz”, kuriuo 1967-aisiais skrido ir žuvo kosmonautas Vladimiras Komarovas, paleidimas į orbitą.

Medžiaga palyginimui

Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasirodė oficialių versijų apie J.Gagarino ir V.Seriogino žūties aplinkybes nuotrupos. Pagrindinė jų vis dėlto lieka ta, kad jų lėktuvas pavojingai priartėjo prie kito lėktuvo, gretimoje zonoje skridusio po remonto – patikrinimui. Patekęs į išmetamųjų dujų juostą J.Gagarino lėktuvas tapo nevaldomas ir nebeišėjo iš suktuko. Kadangi debesuotumas buvo žemas, iš debesų lėktuvas išniro žemiau nei tikėtasi. Lakūnams paprasčiausiai pritrūko 250-300 metrų aukščio.

Yra keli liudininkų parodymai, tačiau jie gerokai skiriasi. Galima įtarti, jog „oficialumas” kai kuriais atvejais tėra parodomasis – atseit liaukitės vieną kartą kurti versijas, buvo būtent taip, o ne kitaip, ir gana eskaluoti faktus. Galima kai kurias palyginti.

„Oras buvo puikus, saulėtas. Jokių žemų debesų. 8.45 visiškai atsitiktinai akies krašteliu pamačiau saulės zuikutį. Žiūriu – lėktuvas. Dar pamaniau, kas per velniava – juk čia skrydžiams uždara zona, visokiausių slaptų objektų kaip silkių statinėje. Tik vėliau supratau, kad tas lėktuvas buvo keistas – neveikė jo variklis.

Visiškoje tyloje tas vaiduoklis maždaug 800 metrų aukštyje nuskrido šiaurės – šiaurės vakarų kryptimi maždaug 300 km/val. greičiu. Jis skrido lygiai kaip pagal siūlelį ir regimai leidosi. Galiu tiksliai paskyti, kad leidimosi kampas buvo 40-43 laipsniai.

Stebėjau skrydį kokias 30 ar 40 sekundžių. Po to lėktuuvas, kurį atpažinau kaip mokomąjį MiG-15, pasislėpė už horizonto. Lygiai devintą valandą atėjęs į darbą apie viską prnabešiau operatyviniam darbuotojui majorui. Jis iš karto pradėjo kažkam skambinti. Dešimtą valandą pastebėjau tris sraigtasparnius. Išsirikiavę viena linija maždaug 50 metrų aukštyje jie „šukavo” lauką. Skrido nuo Čkalovo areodromo, iš kur pakilo Gagarinas su Serioginu. Dar pamaniau – kokia čia diena prakeikta, tai lėktuvas, tai tie dabar…

11 valandą kariai buvo susodinti į ZIL’us ir kažkur išvežti. O vidurdienį pranešė: žuvo Gagarinas.

Sunkvežimiai grįžo pusę antros. Kariai pasakojo, kad rado lėktuvą. Jis vos perskrido plentą ir nukrito į durpyną netoli Meležos upės. Artimiausios gyvenvietės – Riazancų kaimas ir Kruteco gyvenvietė. Katastrofos vietoje liko gili duobė, kurią iš karto ėmė semti vanduo. Ant medžių aplink durpyną kabėjo aliuminio lakštai. Sprogimo nebuvo – lėktuvas tiesiog trenkėsi į medžius ir subyrėjo.

Vėliau sužinojau, kad iš aerodromo lėktuvas turėjo nuskristi iki Elektrostalio miesto ir skristi išilgai Gorkio plento aplenkdamas uždarą zoną. Kas nutiko virš Elektrostalio, nežinau. Tačiau esu įsitikinęs, jog tuo momentu, kai pamačiau lėktuvą, nei Seriogino, nei Gagarino nebebuvo gyvų. Juk jie negalėjo ramiausiai nukreipti lėktuvo į žemę ir nebandyti jo išlyginti ar katapultuotis.

Ir dar vienas klausimas man neduoda ramybės: kokiu tikslu mums taip ilgai meluota apie kosmonauto žūties vietą? Juk Novosiolovas, oficiali žūties vieta, nuo tikrosios katastrofos vietos nutolęs per trisdešimt kilometrų…”

(Įslaptintos aviacijos bazės darbuotojas.)

„Jurijui ir Vladimirui reikėjo atlikti paprasčiausią skrydį į „zoną”. Po kurio laiko iš aukštai pasigirdo negeras garsas. Trys kolūkiečiai, tapę nelaimės liudininkais, vėliau man sakė matę iš lėktuvo uodegos besiveržiančius dūmus, ugnį ir tai, kaip jis išniro iš debesies. Paskutiniai žodžiai, kuriuos aš girdėjau susisiekęs su lakūnais, buvo: „Einame prie ribos”, o po 55 sekundžių lėktuvas jau smigo į žemę. Kas juos įvijo į plokščią suktuką? Iki šiol nežinau pavardės piloto, skridusio kitu lėjktuvu, kuris galėjo susidurti su MiG-15. Tą kitą lėktuvą matė daugelis, bet tyli. Kodėl?

Turiu dar vieną klausimą. Kai po dvidešimties metų paprašiau parodyti protokolus, kuriuos aš, kaip vienas katastrofos tyrimo komisijos narių, rašiau, nepažinau jų – kažkas juos buvo perrašęs. Kuriems galams?

…Pirmą dieną po katastrofos buvo rasti Seriogino palaikai ir Gagarino planšetė, kurioje buvo maža Sergejaus Koroliovo nuotrauka. Prisiminiau, kaip šeštadienį aš su Jura buvau kirpykloje ir ant jo kaklo pamačiau mažytį purpurinį apgamą. Tada kirpėjui pasakiau, kad atsargiau kirptų. O kai pamačiau tą apgamą emaliuotame kibire, supratau – nebėra mūsų vaikinų… Jie iki paskutinės minutės dirbo aktyviu režimu, bandė išgelbėti lėktuvą – rankų ir kojų raumenyse buvo rasta daug pienop rūgšties…”

(Lakūnas kosmonautas, aviacijos generolas majoras Aleksejus Leonovas, tragedijos dieną skrydį stebėjęs žemėje.)

„Jurijus Gagarinas buvo patyręs rimtą galvos traumą – buvo pažeista kaktinio ančio sritis. Šiais laikais tokią diagnozę turinčiam lakūnui visi keliai skraidyti būtų užverti, o tada – prašom… Taigi jis galėjo kuriam laikui prarasti sąmonę.”

(Medicinos mokslų daktaras 7-ojo mokslinių tyrimų instituto vyriausiasis bendradarbis Valerijus Stepanovas.)

Kol kas neaišku, ar pasaulis kada nors sužinos tikrąsias J.Gagarino žūties aplinkybes. Tyrimo komisijoje dirbo per 200 ekspertų. Tuometinis TSRS vadovas Leonidas Brežnevas komisijos išvadas nuslėpė ir visus 30 tomų ataskaitų nusiuntė į archyvą. Net artimiausiems giminaičiams nebuvp pasakyta, kas iš tiesų atsitiko. Jurijaus Gagarino mama dar daug metų klausinėjo, ar jos sūnaus nenužudė Brežnevo režimas. Kosmonauto našlė įsitikinusi, kad savo žūties paslaptį Jurijus amžiams nusinešė į kapus. Tačiau norisi tikėti, jog kada nors amžiaus mįslė bus atskleista ir paskutinių minučių tragedija niekada nebeapaugs gandais, prielaidomis bei versijomis. Oficiali versija, kodėl įvyko katastrofa, iki šiokl nepaskelbta, vadinssi, tyrimas dar nebaigtas.