Neblėsta dėmesys lietuvių fotografijai

Atvykęs į savo personalinės parodos atidarymą Sankt Peterburge (Rusija) Antanas Sutkus prie galerijos „Rachmaninov dvorik“ išvydo plakatą, kuriame jis pristatomas kaip pasaulinės fotografijos žvaigždė

Iki gegužės 15-osios Sankt Peterburgo centre, šalia Kazanės soboro įsikūrusioje galerijoje, veiks retrospektyvinė Antano Sutkaus fotografijų paroda. Ši ekspozicija sudomino ne tik Sankt Peterburgo menininkus, kritikus bei kultūros žmones – specialiai į parodos atidarymą atskrido svečių ir iš Maskvos.

Tarsi Homeras literatūroje

„Štai aš čia, tuometiniame Leningrade, prieš dvidešimt penkerius metus, – Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Sutkus parodė kolegos darytą, daug metų saugotą ir prieš kelias dienas padovanotą nuotrauką. – Tuomet atidarėme lietuvių fotomenininkų parodą, kurioje eksponavome apie 500 nuotraukų. Dabar veikia mano personalinė paroda, kurioje apie 60 fotografijų, beveik dešimt kartų mažiau…“ Atsidūsėjo, o gal tik skaičius sudėliojo fotografas. Tuoj dar prisiminė: „Prieinu prie galerijos ir matau didžiulį plakatą „Pasaulinės fotografijos žvaigždės: Antanas Sutkus“. Įsivaizduoji? Rusai kitokie negu mes, – jie neprarado gebėjimo pastebėti, išskirti, džiaugtis menininkais ir jų darbais.“

Ką ten plakatas! Paskaitykite, ką galerijos tinklalapyje apie Sutkų rašo kritikas Konstantinas Agunovičius. Mūsų menininkas prilyginamas Homerui pasaulinėje literatūroje: jis – net ne persona, o simbolis, emblema, atspindinti šeštojo dešimtmečio dvasią. Sutkus – pusiau disidentas, pusiau funkcionierius, išskirtinis organizatorius, per patį brežnevinės sistemos klestėjimą sugebėjęs įkurti Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Anot Agunovičiaus, tai nepaprasta asmenybė, tarsi luitas, prilygintinas pasaulinio lygio fotografijos meistrams Josefui Kudelkai, Andre Kertešui ar pačiai Dianai Arbus.

Kanonų laužytojas

Retrospektyvinėje parodoje, sudarytoje ir iš rusų fotografijos gerbėjams žinomų parodų ciklų, sukurtų 1959-1993 metais, yra apie 60 nuotraukų. Tarp jų – apie 10 visai naujų, net Lietuvoje neeksponuotų darbų. „Kiekvieną parodą, net retrospektyvinę, kaskart papildau naujais darbais. Jų vis dar randu savo archyve, – LŽ kalbėjo Sutkus. – Man įdomu ne tik stebėti į parodą atėjusius žmones, bet ir žiūrėti, kaip jie reaguoja į naują fotografiją.“

Viešnagės susitikimai pranoko lūkesčius. Paaiškėjo, kad šiame mieste daug lietuvio kūrybos gerbėjų. Jie susirinko atidarant privačios galerijos savininkės Oxanos Kourenbinos iniciatyva surengtą parodą, dalyvavo susitikimuose Rusijos fotomenininkų sąjungoje ir Fotografijos centre, kur vyko diskusija apie tradiciją ir šiuolaikinę fotografiją. „Manau, senieji rusų fotomenininkai manęs nesuprato, – pasiguodė Sutkus. – Jie labai stebėjosi ir net pyko, kad džiaugiuosi mūsų jaunųjų fotografų darbais. Tačiau esu įsitikinęs, kad mene, kaip ir kitur, negalima atsiriboti nuo jaunesniųjų, nesidomėti jų darbais. Turi būti kartų kaita, kūrybos perimamumas.“

Svečias ne tik dėstė savo mintis. Kad būtų aiškiau, netikėtai iš Vilniaus pasikvietė kolegę Eglę Mėlinauskienę. Ši jaunesnės kartos menininkė ir dar jaunesnis fotomenininkas Ugnius Gelguda neseniai pelnė apdovanojimus tarptautiniame Maskvos menų festivalyje „Tradicija ir šiuolaikiškumas“. Gelguda apdovanotas specialiu prizu už kūrinį „Žalgiris“, o Mėlinauskienės ciklui „Diagnozė“ skirtas pagrindinis prizas „Už amžinų idėjų atspindėjimą ir akimirkos įspūdį“. Pasak Sutkaus, šių, kaip ir kitų Maskvos parodos laureatų, darbai jau keliauja į parodą Prancūzijoje. Tačiau mūsų meistras džiaugiasi, kad Mėlinauskienės kūryba susidomėta ir Sankt Peterburge. Daug vilčių teikia Lietuvos generalinio konsulo Sankt Peterburge Eitvydo Bajarūno dėmesys menininkams. Tai jis prisidėjo prie Sutkaus darbų pristatymo ir jau kalba apie „Diagnozės“ parodą, kurią galima atidaryti ir konsulate.

Saviems nerūpi

„Nustebau, kad į mano parodos atidarymą specialiai iš Maskvos atskrido vienas Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjų Sergejus Viazalovas, – prisiminė Sutkus. – Domėjimasis fotografija, jos vertinimas nesukeltų nuostabos, tačiau šįkart man buvo netikėta pažintis su šiuo ekonomikos specialistu. Sužavėjo jo erudicija, domėjimasis menu, religijos išmanymas. Ir apskritai verta dėmesio Rusijos valdžios, kuri net 3,6 proc. biudžeto skiria kultūrai, nuostata.“

Kiek kultūrai skiriama mūsų šalyje? Fotomenininkas, grįžęs iš Sankt Peterburgo, pasiteiravo Kultūros ministerijoje ir sužinojo – iki 2 proc. biudžeto lėšų.

„Ne tik pinigų turime mažiau, – kalbėjo pašnekovas. – Neseniai Klaipėdoje atidariau savo personalinę parodą. Niekas iš valdžios atstovų, net savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas, nesiteikė ateiti. Nes neįdomu, nerūpi.“

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.