Slovėno poeto Alešo Štegerio eilėraščių knyga „Poezija apsimoka” lietuviškai pasirodė 2005-aisiais. Joje spausdinami eilėraščiai paimti iš A.Štegerio rinkinių „Kašmyras” (1999) ir „Protuberantai” (2002). Eilėraščius iš slovėnų kalbos vertė Aurelija Kriščiūnaitė ir Laurynas Katkus. Pastarajam priklauso ir lietuviškosios knygos pavadinimo idėja.
„Štegeris neslepia, kad artimiausia jam yra Vidurio Europos kultūra <...>. Jo lyrika, kurioje randame daugybę paralelių su mūsų patyrimais ir poezijos tradicija, dar kartą paliudija tiesą, jog šiauriausio ir piečiausio vidurio Europos kraštų kultūros yra stebėtinai artimos. Šia prasme mūsų skaitytojams Štegeris turėtų būti kur kas įdomesnis nei anglosaksų ar prancūzų autoriai, kuriuos skuba leisti leidyklos. Vargu ar šį artimumą galima paaiškinti vien panašiu tautų dydžiu ir istorija – matyt, egzistuoja ir gilesnis bendras vardiklis, kurį suvokti leidžia tik literatūra.”, – teigia L.Katkus.
Absurdo liudininkas, „sarkastiško tono poetas”, „lakoniško ir tikslaus braižo rašytojas, sugebantis suderinti įsiklausymą į save ir akylą žvilgsnį į pasaulį”, tekstais išsako savitą patirtį, virstančią ap(si)valančiu kalbėjimu – išgyvenamos problemos perkeliamos į konceptualesnį svarstymų lygį. Eilėraščiai persmelkti liūdesio, apgaubti elegiškos nuotaikos.
Tačiau bandyti įrodyti poezijos vertę – beprasmiškas užsiėmimas. Kiekvienas sąlytis su eilėraščiu yra perdėm individualus ir subjektyvus, kad galėtum kalbėti apibendrinimais ir sąvokomis (nors pastanga tai daryti atsiranda kiekvienąkart, kai skaitydamas poeziją patiri intelektinį, dvasinį ar net fizinį malonumą). Poezija nesiduoda „imama”. Ji pati apvaisina sielą prasismelkusi pro odos poras, per ausų kriaukleles, regos nervus. Ji arba patiriama, arba – ne.
Poezija – tai nuoroda, lazdelė aklam gyvenimo keleiviui. Tai, nepaisant nieko, – tikėjimas akluoju Homeru, „kad poezija apsimoka”:
„Kai po ilgos ir neaiškios kelionės
Grįžti namo, kai randi išplėštą sandėlį,
Apleistą namą,
Žmoną ir vaikus kaimyno pavarde,
Darnus žodis padės nužudytai tavo sielai
Kaip žolių antpilas po didelio apsirijimo.”
Poezija apsimoka, nes „mums reikia tų retų aliuminio pakopų,/ kad išsilaikytume virš kvadratinių bedugnių./ Ir mus prie tikslo artintų negrabūs pelekų judesiai” (p. 7). Nes „tiktai tas, kuris vaikšto tarp kelmų, žino, ką reiškia tremtis” (p. 9). Nes „pasaulyje nėra peilio, kurio vieną dieną neprivalėčiau padėti į šalį” (p. 11). „Nes čia nėra čia” (p. 43).