Pastarosiomis dienomis visų akys krypsta į Ukrainą, ir tai visiškai suprantama – vienoje didžiausių Europos valstybių dedasi velniai žino kas. Tiksliau, ne velniai, o Kremlius. Neveltui Rusijos pozicija Ukrainos krizės atžvilgiu gana santūri. Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pašaipiai skelbia pasauliui, kad Rusija nesikiša į Ukrainos vidaus reikalus, nors ir galėtų tarpininkauti sureguliuojant konfliktą.
Rusijai šiandien nereikia tiesiogiai kištis į Ukrainos reikalus – ten puikiausiai „tvarkosi” Maskvos patikėtinis – kitaip nepavadinsi – premjeras Viktoras Janukovičius. Rusijos veiksmai buvo kur kas toliaregiškesni: kol visi stebi padėtį Ukrainoje, Rusija pradėjo naują puolimą prieš Lenkiją ir Estiją bei sužaidė keletą sėkmingų „partijų” Vidurinėje Azijoje.
Vėl karščiau įsiliepsnojo Lenkijos ir Rusijos „mėsos karas”. Maskva pareikalavo, kad Europos Sąjunga sudarytų komisiją tirti Lenkijos mėsos gamintojų veiklą ir atitikimą sanitariniams reikalavimams. Reikalavimas nuskambėjo gana keistai, turint omenyje, kad tokia komisija jau lankėsi Lenkijoje ir jokių pažeidimų neaptiko.
Surado Rusija ir politinių pretenzijų: pasigirdo isteriški Rusijos pareiškimai, kad lenkai uždarė sovietinę Aušvico muziejaus ekspozicijos dalį. Tiesą sakant, ekspozicija nepanaikinta – tarptautinė muziejaus taryba tik paprašė Rusijos ją atnaujinti taip, kad ji tiksliau atspindėtų istorinius faktus.
Atnaujinta ir propagandinė kampanija prieš Estiją. Vis dėl to paties: estai nori iškelti paminklą sovietų kariuomenei iš sostinės centro į Talino karių kapines. Atkreipkite dėmesį – ne nugriauti, o perkelti į kapines. Bet Rusija tai įvertino kaip „istorijos išniekinimą” ir vėl pagrasino Estijai įvairiomis sankcijomis. Visa Rusijos žiniasklaida skelbia vicepremjero Sergejaus Ivanovo kreipimąsi į visuomenę: nepirkite estiškų produktų, neatostogaukite Estijoje ir panašiai.
Tačiau didžiausias Rusijos laimėjimas ir kartu skaudžiausias smūgis Europai buvo Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo pareiškimas Ispanijos spaudai, kad jo šalies nebedomina dujotiekio į Europą statyba. ES, Turkijai ir Azerbaidžanui tai smūgis žemiau juostos. O prasidėjo viskas nuo to, kad Rusijos premjeras Michailas Fradkovas apsilankė Kazachstane ir Turkmėnistane. Pirmiausia turkmėnai įsipareigojo, kad visas išgaunamas dujas parduos Rusijai ir Kinijai, taigi Europai nieko nebelieka. Kazachams pažadėtos 5 metų garantijos naftos tranzitui per Rusiją (gal pažadėta ir kitų nepaskelbtų preferencijų). Rezultatas – bent jau artimoje ateityje Europa negalės gauti dujų iš beveik 200 mlrd. kub. m dujų turinčio Kaspijos regiono.
Kaip matyti, Rusija ėmė taikyti dvejopą politiką kaimynų atžvilgiu: vienus galima papirkti, kitiems reikia grasinti, o ten, kur ji nesikiša – viskas „tvarkoje”. Tokios šalys kaip Lenkija ir Estija gali didžiuotis, kad Maskva jas puola: vadinasi, jos vis dar nepriklausomos ir už savo nepriklausomybę kovoja. Tik apie mus pagalvojus neramu darosi: lyg ir gerai, kad su Rusija ramiai sugyvename, bet ar tai nekelia tam tikrų asociacijų su Ukraina?