Džeimsas Biudžentalis. Menas būti gyvam

Kai aš galutinai suvokiu savo būtį – įskaitant savo jausmus dėl esamo egzistavimo ir kaip iš tikro noriu gyventi, – svarbiausias darbas baigtas.

Minutėlę palaukite. Pagalvokite apie šį samprotavimą; jis labai reikšmingas. Jame sukoncentruota visa žmogiškosios egzistencijos unikalumo esmė. Ji gali būti suformuluota dviem pagrindinėmis idėjomis.

* *

Pirma, savivokos procesas jau pats savaime yra kūrybinis, lavinantis procesas. Būtent taip: savivoka yra kurianti, gydanti jėga, aktualizuojanti mūsų augimą. Mes per daug įpratome galvoti apie savęs suvokimą įsivaizduodami kino kamerą, kuri pasyviai fiksuoja, bet niekaip neveikia to, kas vyksta prieš ją. Tai neteisinga. Kai šią galingą žmogiškosios savivokos jėgą nukreipiame į savo būtį, mes paleidžiame patį svarbiausią procesą, koks tik yra mūsų valioje. Jeigu šis teiginys jums atrodo per stiprus, prisiminkite, jog būtent žmogaus sąmonė prisijaukino garą, elektrą ir atomą. Aš nežaidžiu žodžiais. Pačiu didingiausiu lygiu, kuriuo rungiasi jėgos, veikiančios mūsų planetoje, žmogaus savivoka vis iš naujo demonstruoja savo pranašumą. Stulbinamai ironiška, kaip ši jėga buvo nuvertinta per paskutiniuosius du šimtus metų.

Viskas labai paprasta: mums nereikia nieko DARYTI sau, kad BŪTUME tai, kas iš tikro norime būti; užuot tai DARĘ, mes turime paprasčiausiai BŪTI savimi ir kuo geriau įsisąmoninti savo buvimą. Tačiau tai paprasta tik teoriškai; neįsivaizduojamai sunku pasiekti to realybėje. Mat kai geriau suvokiu, koks noriu būti ir kas mane sulaiko, kad toks būčiau, kaitos procesas jau vyksta. Galutinė savivoka pati savaime yra būdas tapti tuo, kuo išties sieki tapti.

Ši idėja mums atrodo tokia neįtikima, jog mes dažnai puolame ieškoti kokių nors žodinių spąstų arba mistinių sąvokų, užuot tiesiai pažvelgę į kolosalią savo būties jėgą.

* *

Antroji labai svarbi idėja paaiškina, kodėl savivokos procesas yra toks galingas: savivoka yra esminė žmogaus gyvenimo paskirtis. Išgyvenkite šį teiginį lėtai; jame yra visa energija, keičianti gyvenimą. Jeigu palyginsime paprastą fizinį egzistavimą su tikruoju mano ir jūsų gyvenimu, kaip mes jį suvokiame, bus aišku, kad mūsų prigimtis visiškai įsikūnija į suvokimą. Todėl kuo geriau aš suvokiu, tuo labiau esu gyvas. Kuo labiau aš iškreipiu savęs suvokimą, tuo labiau luošinu savo gyvenimą. Kuo labiau aš didinu savivokos apimtį ir paslankumą, tuo vertingesnis yra mano patyrimas.

Skirtumas tarp manojo Aš ir savivokos yra ne daugiau nei kalbinis artefaktas. Tikroji mano esmė yra savivoka. Kitaip sakant, aš pats išsikreipiu arba augu. Aš nesu šių procesų produktas; aš esu pats procesas. Todėl, jeigu aš suvokiu, jog iškreipiau savivoką, aš jau įpusėjau į jos atkūrimą; kai aš įsisąmoninu, jog galiu sustiprinti savo savivoką, aš būtent tai ir darau.

Lengva prarasti tokio identiškumo svarbą gyvenimui. Mes, Vakarų kultūros atstovai, taip įpratome objektyviai žvelgti į pasaulį, jog nuolat stengiamės savo būtį paversti objektu. Ir randame tinkamus šioms pastangoms objektus. Toks objektas yra asmenybė.

Asmenybė sudaryta iš visų tikrai objektyvių būties aspektų. Ji apima kūno suvokimą, mintis, susijusias su mūsų charakteriu, įsivaizdavimą, kaip mus mato aplinkiniai, ir asmeninę istoriją. Taigi samprata „asmenybė“ yra abstrakcija. Ji ne tai, kas aš esu, ji veikiau tai, kas aš buvau ir ką nuveikiau. Asmenybė yra Aš veiklos produktas. Tai nusimesta oda, išoriškai stebimas aspektas to, kas jau pasikeitė ir yra absoliučiai švarus ir absoliučiai subjektyvus procesas.

* *

Kai mes bandome traktuoti savo gyvenimą objektyviai – kaip traktuojame automobilio variklį, – mes turime reikalą tik su asmenybe. Mes atimame iš savęs gyvybinę savivokos jėgą ir stengiamės perdaryti savo gyvenimą perklijuodami šeimyninio albumo nuotraukas. Mes veikiame bedvasį objektą, todėl nenuostabu, jog iš šių pastangų maža gyvenimiškos naudos. Kai kurios klasikinės psichoanalizės ir kitų intelektualizuotų terapijos krypčių versijos, regis, yra būtent tokios. Jos surenka galybę informacijos apie ankstyvuosius vaikystės potyrius ir sukuria sudėtingas asmenybės dinamikos teorijas, bet pacientai neapčiuopia esminių pokyčių realiame gyvenime. Asmenybės analizė bergždžia kaip ir bet kokios kitos medicininės priemonės numirėliui. Tai, kas aš buvau, yra mirę; mano savivoka (save suvokiantis Aš) gyva dabar ir juda nuolat kisdama.

* *

Psichoterapeutai nuolat stengiasi atrasti faktorius, skatinančius permainas. Jeigu tik mes galėtume geriau suprasti, kodėl kai kurie žmonės iš psichoterapijos proceso gauna tokią didžiulę pagalbą, o kitų, iš pirmo žvilgsnio labai į juos panašių, pokyčiai vos matomi arba visai jokie… Bet kuris terapeutas, bet kuri teorija, bet kuri technika gali pasiekti tam tikrų laimėjimų; bet visi jie priversti pripažinti patiriantys ir nesėkmių. Kiek svarbus yra insaitas, paciento istorijos supratimas, santykiai su terapeutu, anksčiau nuslopintų emocijų išlaisvinimas ir kiti pripažinti gydomieji poveikiai?

Kartais pacientas naujai pažvelgia į savo gyvenimą ir savo problemas – kaip mes sakome, pasiekia insaitą, – ir rezultatai tampa reikšmingi, keičiantys visą gyvenimą. O kartais pats nuodugniausias paciento istorijos ir jo simptomų gvildenimas pasirodo esąs toks pat nenaudingas, kaip pernykštė biržos suvestinė. Froidas priėjo prie fakto, jog vien tik insaito nepakanka. Nors jis ir turi lemiamos reikšmės kai kuriems žmonėms, – tą patvirtina visi terapeutai ir įspūdinga literatūros gausa.

Aš tikiu tuo, kad raktas į esmines gyvenimo permainas yra gyvybinio centro atradimas subjektyviojoje sąmonėje. Tikrasis insaitas, mano galva, – tai žvilgsnis į vidų, subjektyvus matymas. Vadinamasis insaitas kyla daugiausiai iš terapeuto interpretacijų ir nėra vidinis matymas. Tai objektyvi informacija apie tai, koks pacientas buvo, o ne jo dabartinės būsenos atkūrimas.

Masinė kultūra – filmai, romanai, televizijos laidos – sukūrė gydomojo efekto įvaizdį, kuris paveikia žmogų kaip netikėtas insaitas, kaip naujas žvilgsnis į savo gyvenimą. Iš čia atsirado, kaip aš vadinu, „detektyvinė“ psichoterapijos kryptis. Daugelis pacientų stebi save, noriai tyrinėja savo veiksmus, žodžius, sapnus ir visa kita, kad atrastų įrodymų, kuriais remdamiesi galėtų surikiuoti esmę. Insaitas, kurį terapeutas, pacientas arba abu pasiekia su detektyvinės psichoterapijos pagalba, ir tas, kuris pasiekiamas suvokiant vidinius jausmus, skiriasi taip pat, kaip dirbtinis apšvietimas nuo saulės šviesos. Pirmasis gali mums parodyti dalykus, kurių kitaip nepamatytume, bet tik antrajam būdingos visos ypatybės, kurios būtinos gyventi ir augti.

Vidinis matymas – žmogiškoji savivoka, įveikianti šviesos barjerą. Tai tiesioginis mūsų subjektyvios būties suvokimas. „Aš noriu gabalėlio pyrago“ – šią frazę galima išreikšti tiksliau: „Aš esu pyrago gabalėlio norėjimas.“

Tačiau, žinoma, kai aš tai paverčiu žodžiais, tai jau nėra vidinis jausmas, kurį aš apibūdinu, o objektyvuotas mano vidinio matymo darbas. Tik noro suvokimo momentą manyje gyva savivoka. Dabar aš esu šių eilučių rašymas. Ne, netgi ne taip; dabar aš esu suvokimas naujų minčių, kurios tampa žodžiais mano vidinėse ausyse.

Aš – bangos ketera, kuri visada pajuda dar iki tol, kol mes galime pamatyti pačią bangą.

* *

Trumpai tariant, mano ieškojimai atvedė mane prie supratimo, kad kiekvienas iš mūsų turi vidinį jausmą, savo subjektyvaus pasaulio suvokimo organą, bet kad labai dažnai mūsų niekas nemoko vertinti ir panaudoti šį gyvybiškai svarbų būties elementą. Dėl to mes galiausiai pasiklystame objektyvacijų dykumoje, prarandame kelrodę savo identiškumo žvaigždę, kuri mums pasufleruotų teisingą kryptį į tikrąjį įsikūnijimą.

Supratęs didžiulę šios vidinės regos svarbą žmogaus kasdieniam egzistavimui, ėmiau suvokti, kad ji taip pat gali vesti ir prie kitų svarbių padarinių, esančių už kasdieniškumo ribos.

Aš įsitikinęs, kad mes negyvename visiškai sutardami su tikrąja savo prigimtimi. Atvirkščiai, man regisi, kad mes gyvename savo pačių pavidalais. Jie iškreipti ir sumenkinti. Mes suvokiame save kaip mašinas ir gyvūnus ir priimame tai kaip savo natūralius bruožus, nors visa tai tėra paprasčiausios priemonės tikslui siekti.

Žmonės, su kuriais aš dirbau, išmokė mane, kad mūsų prigimtis kur kas gilesnė ir kur kas mažiau ištirta, nei mes įpratę manyti. Didžiąją savo gyvenimo dalį mes nugyvename matydami ribotą savo pačių vaizdą. Dažniausiai nė nepastebime, kad kiekvienas nugyvename gyvenimą pagal susidarytą supratimą, kas yra įmanoma. Kai mums sako, kad esame gyvūnai, o tokios idėjos kaip „laisvė ir orumas“ tėra iliuzijos, mes galime įsisąmoninti tokį savo pačių pavidalą. Žinoma, tai tiesa: mes gyvūnai, kaip tiesa ir tai, kad galime vaikščioti keturiomis. Didelį pavojų žmogui kelia bihevioristų požiūris, bet ne todėl, kad jis klaidingas. Klaidingų požiūrių į žmogaus prigimtį viešpatavimas būtų sąlygiškai trumpas. Ne, pavojus ne tas, kad Skineris ir jo kolegos klysta, o tas, kad jie teisūs. Jie teisūs, bet jų teisumas sąmoningai vienpusiškas ir griaunantis.

Karvelius galima išmokyti suduoti per teniso kamuoliuką, kad šis šokinėtų ant stalelio ten bei šen. Skineris tai padarė. Tačiau štai ko nesupranta Skineris ir praleidžia pro akis populiarūs leidiniai, rašantys apie jo darbą: Skineris neišmokė ir negali išmokyti karvelių žaisti tenisą. Skinerio laimėjimas tik tas, kad jis pavertė karvelius mažomis mašinomis, daužančiomis kamuoliuką.

Žmogų galima prilyginti baltajais žiurkei ar karveliui. Žmogų galima paversti mašina. Redukuotu žmogaus paveikslu galima naudotis, kad jį valdytum, kaip tai nori padaryti Skineris. Bet ar žmogus liks žmogumi, jeigu jį paversi karveliu, besivaikančiu stalo teniso kamuoliuką?

* *

Galvodamas apie tą psichoterapijos būdą, kuris labiausiai mane domina dabar, suprantu, kad vartoju žodžius, kurie šiame kontekste skamba neįprastai: aš iš esmės dirbu su tais pasientais, kurie leidžia man kartu su jais ieškoti savyje dievo. (Tiems, kurie iki šiol žodį „dievas“ suvokia kaip kliūtį, jį gali pakeisti žodžiu „kūrybiškumas“ (kreatyvumas), bet šių žodžių reikšmės nevisiškai sutampa, bent jau man. )

Aš įsitikinęs, kad kiekvieno atskiro žmogaus vidinė sąmonė – unikali Visatos dalis. Kiekvienas žmogus yra egzistuojančios materijos dalis, ir šia prasme kiekviena vidinė sąmonė prilygsta augalui, gyvūnui arba netgi upei ar kalnui. Kiekviena būtybė gauna tam tikrą būties tėkmės dalį (saulės šilumos, traukos jėgos, cheminės oro sudėties) ir naudojasi ja pagal savo natūrą (medžiagų apytaką, imlumą dėmesiui, įtakoms ir griovimui), įneša savo indėlį į bendrą kosminę sistemą (išskirdamas anglies dioksidą, atspindėdamas šviesą). Šio ciklo metu materija keičia formą, bet jos nepadaugėja ir nesumažėja.

Tačiau individualus žmogiškasis protas ne tik panašus į gyvūną, upę ar kalną. Kiekvienas žmogus taip pat turi galimybę duoti Visatai ką nors nauja, kas anksčiau neegzistavo. Reikšmių srityje žmogus ne tik iš naujo atkuria egzistuojančias sąvokas, bet kai kuriais atvejais gali sukurti išties naujas prasmes ir reikšmes.

Jeigu ši kūryba yra Dievo dovana, tai naujų reikšmių, naujų vaizdinių, naujų santykių, naujų sprendimų sukūrimas liudija mūsų būties dieviškumą.

Galima pridurti dar kai ką prie šios išplėstos sampratos apie žmogaus vaidmenį Visatoje. Iš esmės, kiek mums žinoma, pasaulis ir kosmosas egzistuoja kaip tobulas laikrodis, kuris kartą buvo prisuktas, eina dabar ir eis visada. Iš kondensuotos drėgmės susidaro debesys, jie išlyja, ir toje vietoje padaugėja augalų, o šie savo ruožtu skatina drėgmės kondensaciją, ir t.t. Visa konstrukcija puikiai apgalvota, kad veiktų neatplėšus gamyklos spaudo.

Žinoma, kartais žmogus įsikiša ir nuima spaudą (suvalgo obuolį), ir tuomet didysis laikrodis sustoja arba keičia ritmą, mažų mažiausiai vienu dūžiu. Žmogus yra šio sumanymo dalis. Bet jis – kai kas daugiau.

Žmogus – ypatingas sistemos elementas, elementas, turintis žinių apie visą sistemą ir patį save. Visiškai aišku, kad žmogus nežino visko – arba, galimas daiktas, netgi nežino didžiosios dalies – apie save ir sistemą, bet pats faktas, kad jis kai ką žino, viską keičia. Žiūrint toli (šimtas metų, milijonas), tai gali būti geriau arba blogiau (kam?), kad jis žino, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad žmogus žino.

Ir tai kitas visiškai realus dieviškasis sugebėjimas, kurį turi žmogus: mes dalyvaujame didingame kūrimo procese. Mes kuriame ne tik naujas mintis ir vaizdinius savo subjektyvaus pasaulio viduje. Mes taip pat – kiek mums žinoma – vienintelės būtybės visoje kosminėje sistemoje, kurios sąmoningai renkasi iš begalybės galimybių tuos elementus, kurie įsikūnija realybėje. Mes, žmonės, esame tikrovės architektai, nuolat perdarantys realybę ir daugiau ar mažiau sėkmingai pritaikantys ją naujoms reikmėms.

Taigi kai aš kalbu apie dievo paieškas žmoguje, aš turiu galvoje, visiškai tiesiogiai, kad tikiu dieviškąja jėga, esančia kiekviename iš mūsų, – galia kurti ir suvokti savo dalyvavimą kuriant pasaulio veidą.

Šis kūrybinis mano savivokos tyrimo ir atskleidimo procesas yra rizikingas nuotykis, kurio pasekmes sunku numatyti; o jo ilgalaikiai rezultatai neišsemiami. Iš tokios kelionės aš galiu išgauti kur kas daugiau, nei problemos sprendimas arba sunkaus pasirinkimo įgyvendinimas. Nors skirtingų žmonių ryžtas ir sugebėjimai nueiti šį kelią labai skiriasi, daugelis pajunta atsinaujinant identiškumą, jėgas ir galimybes. Pasiryžę pažvelgti į savo būties gelmę ir neiškreipti to, ką pamatėme, mes pajuntame matę Dievą.

Žmogus pažįsta Dievą intuityviai nujausdamas savo prigimtį. Giliai savyje, toli už to, ką galima išreikšti žodžiais, aš kartais jaučiu tokias galimybes, atsiveriančias man, visiems žmonėms, nuo kurių užima kvapą ir kurios taip toli peržengia mūsų įprastus rūpesčius (nors ir nepamažina jų), kad aš žinau niekada nepamatysiąs jų įsikūnijimo – bent jau šiame gyvenime. Manau, jog tai Dievo regėjimas.

Kuo giliau aš įsiskverbiu į savo paties galimybes, tuo labiau priartėju prie Dievo matymo. Aš nemanau, kad egzistuoja galutinis taškas. Aš nemąstau Dievo kaip tam tikros esmės ar esybės. Manau, kad Dievas yra begalinės galimybės matmuo; Dievas – tai visa ko galimybė.

Atradę savo pačių galimybės pojūtį, mes atrandame savo tikrąją prigimtį ir vis labiau atidengiame gyvenimo jėgą. Žinoti (pačia tikriausia žinojimo prasme), kas įmanoma, reiškia, leisti atgyti tam, kas yra. Žinoti, kaip gyventi tikriau, vadinasi, būti nepatenkintam atsitiktiniais ir daliniais dalykais savo esamame gyvenime. Supratimas, jog gyvenimo pilnatvė galima, daro mus godžius jį turtinti.

Visi mes ieškome Dievo, visi. Ateistai ir agnostikai ne mažiau nei aistringi dievmeldžiai. Mes galime atsisakyti šio ieškojimo ne labiau nei sustabdyti savimonės srautą.

Įsisąmoninti reiškia rūpintis dėl to, kas yra ir ko nėra, dėl būties ir nebūties. Ir vienintelis būdas suvokti nebūtį (tai, ko nėra) yra mąstymas apie tai, kas galėtų būti.

Neįmanoma mąstyti nebūties. Mes bandome ją įsivaizduoti, bet viskas baigiasi įsivaizdavimu kažko, kas, kaip mes žinome (arba manome), neegzistuoja. Tačiau, žinoma, tai jau nėra neegzistuojantis dalykas, jeigu mes apie jį pagalvojome. Jis egzistuoja bent jau mūsų vaizduotėje, o iš tiesų yra visų žmogaus kūrinių lopšys.

Mąstydami apie tai, ko dar nėra, bet kas galėtų būti, mes mąstome apie tai, ką trokštame paversti tikrove. Mūsų mintys neišvengiamai suveda tai, kas yra, su tuo, ko trokštame, ir veikiai mes įsivaizduojame, kokie galėtume būti, taigi įžengiame į dievoieškos kelią. Tai Dievas, kuris virš dievo.

Aš tikiu, kad Dievas sutampa su tikruoju žmogaus veržimusi į savo paties būtį.

Džeimsas Biudžentalis (James F.T. Bugental, gim. 1915 m.) – gyvoji pasaulinės psichologijos ir psichoterapijos legenda, filosofijos mokslų daktaras, Seibruko instituto profesorius, 50 metų vertėsi privačia psichoterapeuto praktika, dėstė Stenfordo universitete, rašė knygas, 1962 metais buvo išrinktas pirmuoju Amerikos humanistinės psichologijos asociacijos prezidentu ir ilgus metus jai vadovavo. Skaitė paskaitas daugiau nei 200 Amerikos ir Europos universitetų. Šiuo metu dirba konsultantu, dėsto ir rašo apie egzistencinę psichopterapiją.

Veikalai: „The Search of Authenticity“ (1965), „Psychotherapy and Process“ (1978), The Art of the Psychotherapist“ (1992), „Psychotherapy Isn’t What You Think“ (1999).

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Psichologija su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

1 komentaras į "Džeimsas Biudžentalis. Menas būti gyvam"

  1. sandra

    puikus straipsnis!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.