Geležiniai margučiai ir Da Vinčio kodas

„Šventos Velykos man – prisikėlimo, šviesos ir pergalės džiaugsmo šventė, tačiau svarbu paruošti savo šeimai ir gražų stalą, ir išradingai išmarginti kiaušinius“, – sakė klaipėdietė maisto ruošimo technologė Valerija Klovienė.

Vištų, žąsų, stručių kiaušinių lukštus ji paverčia trapiais meno šedevrais. Mūsų velykinių patiekalų konkursui moteris atsiuntė šūsnį receptų bei įmantriausių margučių nuotraukų.

Kokias Velykas prisimenate iš vaikystės?

Gimiau Tytuvėnuose, Žemaitės gatvės name, ir brolis bei aš su seseria dvyne anksti likome našlaičiai. 1942-aisiais, karo metais, mamytė norėjo mums išvirti košės, pylė į lempą žibalą, paslydo, o ją puolęs kelti tėvelis užsiliepsnojo ir sudegė. Likome su mama ir akla močiute. Nuo ketverių metų su seseria ganėme karves, o paūgėjusios su mama dirbome kolūkio galvijų fermoje.

Tai buvo vargo metai, bet per Velykas vis tiek iš saujos kiaušinių kepėme pyragą „Beržo šaka“. Kiaušinius dažyti išmokė mano pusseserė Lucija Margevičienė, su kuria augome po vienu stogu. Dabar ji gyvena Vokietijoje, ir niekas netiki, kad ši margučių meno virtuozė ne priklijuoja prie lukšto paveikslėlius su įstabiausiais paukščiais ar žvėreliais, o ištapo juos keliais anilinių dažų sluoksniais. Pradeda šviesiomis spalvomis, baigia juoda. Vėliau krapštuku išgauna visą spalvų paletę.

Kiaušinius galima inkrustuoti, puošti skylutėmis, aplipdyti šiaudelių ornamentais, kurie blizga, lyg būtų auksiniai. Bet mano vaikystėje dažų margučiams nebuvo, tad darydavome taip: kambario temperatūros švarius, baltus kiaušinius išmargindavome pašildytu vašku ir pamerkdavome į juodalksnių ir surūdijusios geležies dažomąjį skystį. Šiam paruošti reikėjo prieš dvi savaites užpilti vandeniu geležies gabalėlį ir juodalksnio žieves. Išmarginti vašku, kiaušiniai šiame skystyje buvo laikomi parą, po to išverdami vandenyje ir nublizginami lašinių odele. Kiaušiniai nusidažydavo juoda spalva su ryškiais baltais ornamentais. Ir sudėti tarp želmenų ar samanų, jie džiugindavo akį.

Šiuo metu rašote „Mažają kulinarijos knygą“. Kokia jos atsiradimo istorija?

Kai įgijau maisto ruošimo technologės specialybę, labai jos nemėgau, tačiau kai prireikė šeimininkauti namuose, supratau, kad tai nuostabi profesija. Su vyru, sūnumi, marčia ir vaikaičiais gyvename name Tauralaukyje, ir man juokinga žiūrėti, kaip juos kasdien privilioja sriubos su baravykais ar kopūstienės katile kvapas… O dukra, dirbanti gydytoja diagnostike svetur, skambina man iš Kopenhagos, kai nori pamaloninti savo svečius Kijevo kotletu…

Aštuonerius metus dirbau žemės ūkio mokykloje (dabar kolegija), merginas ir vaikinus mokiau maisto ruošimo. Kai po darbo tris kilometrus žingsniuodavau žvyrkeliu namo, į Tauralaukį, per Šaulių kaimą, negąsdino net palaidi šunys ar sutiktas girtuoklis – šviesu buvo nuo mokinių išsakytų minčių. Mergaitės didžiuodavosi išmokusios pagaminti tokį patiekalą, kurio nemoka paruošti jų ištekėjusios vyresniosios seserys ir pavydi išmonės, o vaikinai skubėjo namo, kad pavaišintų nauju desertu savo mamą. Tai jaudino.

Ar kulinarijos knygoje bus ir ponios Valerijos atradimų?

Tai bus nedidukė knyga su nedaugelio, bet rinktinių patiekalų receptais. Man svarbu, kad jauni žmonės išmoktų tinkamai gaminti dičkukulius, žemaičių blynus, užpiltines, sriubas ir skanius žuvų vyniotinius bei desertą. Kad tešla neliptų prie rankų, kepsniai nepridegtų, plaktuvai nelūžtų, o vitaminai nepražūtų… Žodžiu, mokau gaminti paprastus, gražius ir skanius valgius. Negaliu sakyti, kad tai autentiški receptai – perskaičiau kalną pasaulinės kulinarijos literatūros, mokslininkų patarimų; ar tas grybas, agurkinė sriuba – mano išradimas..?

Jums sudėtingų patiekalų nėra. Galėtumėt pamaitint ir karalienę.

Iš dalies teisūs tie, kurie sako, kad esame tai, ką valgome. Žinoma, karalienė kirstų, net ausys linktų. Man teko tik „Pempininkų“ restorane prieš daugelį metų pavaišinti Lietuvos komunistų partijos lyderį Antaną Sniečkų.

O šiaip tą kulinaro intuiciją galima išsiugdyti. Meistriškumui padeda smalsumas. Štai skaitydama „Leonardo da Vinčio stebuklus“, sužinojau, kad jis labai mėgo sriubą, ant mažos ugnies verdamą tris valandas. Nustebau: juk per tą laiką iš daržovių turėtų likti košė! Susiradau tą jo receptą, ir paaiškėjo, kad į sriubą įmesti pomidorai suteikdavo rūgšties, dėl to daržovės likdavo kietos. Ir nereikia būti Renesanso kulinarijos genijumi, kad pagamintum šedevrą: kai žinai priežastį, dėl ko patiekalas nepavyktų, tai ir viskas.

Sako, vyrai – geriausi kulinarai.

Žinote, tokių nesutikau. O vienam išpuikėliui mokytojui, kuris kritikavo mano valgį graibydamasis po puodą, nesusilaikiau neįspyrusi į minkštą vietą, – juokiasi ponia Valerija.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Šeima ir namai su žyma , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.